Treji metai iki geriausios dovanos...

2012 Sausio 20 Kelionės laikas: nuo 2010 Gruodžio 30 iki 2011 Sausio 09
Reputacija: +3061.5
Pridėti kaip draugą
Parašyti laišką

Per visą gyvenimą Naujuosius metus sutikau tik kartą ne namie. Bet tai vienintelis atvejis, kurį prisimenu amž inai.

Anyuta (mergina, kurią sutikau) pakvietė mane į Lvovą š vę sti Naujų jų.2005 metų ir Kalė dų . Ji su dė de iš važ iavo į Mikolajevą (jų Ukrainoje daug, turiu galvoje tą , esantį už.38 kilometrų nuo Lvovo) pas gimines, su kuriais planavo vykti š vę sti į Lvovą . Manę s ilgai į kalbinė ti nereikė jo – kelionė su mylima mergina į tokį romantiš ką tuometinį miestą buvo mano svajonių riba. Atsiž velgiant į Anyutos amž ių (septyniolika), bendra kelionė taip toli iš Kijevo bū tų buvusi neį manoma, tač iau jos dė dė s buvimas su mumis pavertė tai realybe.

Kvietimą gavau likus dviem savaitė ms iki iš vykimo, tad laiko susitikimui turė jau daugiau nei pakankamai. Tiesą sakant, ką vaikinas turė tų pasiimti su savimi?

Patalynė s keitimas, fotoaparatas ir dovanos Anyutos artimiesiems – š tai visas są raš as dalykų , kuriuos pasiė miau.


Kadangi neturė jau supratimo apie š ventė s kultū rinę programą ir galimas iš laidas, paė miau tiek pinigų , kad jų už tektų saugiam gyvenimui mė nesiui; -). Anyuta bilietus pirko per paž į stamą , o beliko laukti iš vykimo datos.

Iš Kijevo centrinė s gelež inkelio stoties iš vykome gruodž io 30 d. Atvykau gerokai iš anksto (visiš kai nemė gstu vė luoti, o č ia dar supainiojau traukinio iš vykimo laiką , atvaž iavau ne prieš.18, o prieš.16 val. ), ir (laukdamas Anyutos ir jos dė dė ) sugebė jo padaryti daug naudingų dalykų ir tiksliai:

- paragauti kavos visose kavinė se ir mintyse jas į vertinti;

- parodyk dokumentus dviem policininkams, kuriems aš nuobodž iau siū buodamas po salę;

– Atsisakykite garbė s iš bandyti abejotinos iš vaizdos č eburekus, parduodamus š alia į ė jimo. Jei č eburekų iš vaizda buvo abejotina, abejonė s kvapas neapleido.

- duoti penkias grivinas benamiui, kuris netvirtai priė jo prie manę s ir papraš ė pinigų vaistams. Kai pasiū liau nueiti į vaistinę , kur nupirksiu jam reikalingų vaistų , jis atsisakė , bet kiek pagalvoję s prisipaž ino, kad reikia pinigų degtinei. Gavę s penketuką „už są ž iningumą “, jis entuziastingai ė jo į didmeninę prekybą.

Pagaliau pasirodo Anyuta ir jos dė dė . Teko garbė s susitikti su dė de anksč iau, pati paž intis paliko nepamirš tamų į spū dž ių , bet apie tai kitą kartą . Vladislovas Anatolijovič ius buvo dė dė su pasu, tač iau kukliai praš ė si pavadinti „ponu Volodyslavu“.

Ją galima trumpai apibū dinti taip: 190 cm, 120 kg, demoniš kas ž vilgsnis iš po akinių , bet kurios kompanijos siela, visų paproč ių ž inovas ir maisto ž inovas.

Laukiame informacijos savo traukinyje, einame į peroną , laukiame traukinio. Kraujamė s, į sitaisome, einame.


Ketvirtą deš imtį perkopusi moteris buvo ketvirtoji mū sų kupė palydovė . Kai į ė jome į kupė , ji paž velgė į mus vertinanč iu ž vilgsniu ir liū dnu balsu pradė jo pasakoti liū dną istoriją apie tai, kad jai buvo atlikta kojos operacija, dė l kurios ji kenč ia ir sunkiai paeina. Atsiž velgiant į tai, kad ji turė jo bilietą į virš utinę lentyną , už uomina buvo daugiau nei skaidri. Man nerū pė jo, kur miegu, o turint omenyje, kad ponas Volodyslavas tikrai už ė mė vieną ž emesnę lentyną , galė jau tik pakilti į virš ų ir tame pač iame lygyje pasikalbė ti su Anyute. Galantiš kai siū lau moteriai pasikeisti vietomis, iš klausyti padė kas, gauti premiją apelsiną ir atsigulti.

Anyuta padeda ponui Volodyslavui padengti stalą (ji ž inojo, kad iš einu iš darbo ir esu alkanas), susė dame prie laikinojo stalo ir pavalgome. Kaž kuriuo momentu ponas Volodyslavas dingsta ir ilgai nepasirodo.

Po trumpų paieš kų jis yra netoliese esanč iame kupe, kuriame atsidū rė jo licė jaus mokiniai (pagrindinis P. Volodyslavo darbas – ukrainieč ių kalbos ir literatū ros dė stymas). Mokymasis apie tai. Anyuta pasmerktai pasakė , kad mes jo ilgai nesimatysime. Ji buvo teisi – kitą kartą , kai pamatė me jį prieš ais Lvovą , likus deš imč iai minuč ių iki atvykimo! Visą tą laiką su mokiniais diskutavo į vairiomis temomis.

Iš sikrauname Lvove, kur mū sų jau laukia Valikas ir jo ž mona Iryna – tie tolimiausi giminaič iai. Mane pristato kaip: „Tai Aleksejus, Ani dž entelmenas, labai graž us vaikinas“; -))) Turė jau kukliai sutikti su š iuo vertinimu, pasiimti visus sunkius krepš ius ir eiti į furgoną Valik.

Greitai patekome į Nikolajevą , iš sikrovė me ir pradė jome apž iū rė ti Valiko butą.

Iš karto matė si, kad ž monė s stengiasi patys: dviejų aukš tų butą puoš ė Ukrainos senovė s daiktai, daug antikvarinių daiktų ir į spū dis, kad esi maž ame muziejuje. Jie susė do prie stalo ir š ventė susitikimą . Vairuodamas Valikas tik liū dnai gė rė mineralinį vandenį ir su neslepiamu pavydu ž iū rė jo į poną Volodyslavą , kuris ragavo ir gyrė savo naminius likerius. Mes su Anyute iš bė gome į lauką ir nusprendė me paklaidž ioti po Nikolajevą . Kai kurie Vakarų Ukrainai bū dingi dalykai iš kart krito į akis.

Pirmiausia buvo pasveikinti visi atvaž iuojantys praeiviai. Atsakiau į sveikinimus ir paklausiau Anyutos, kas jie tokie. Po kito atsakymo: neturiu supratimo! „Supratau, kad tai tik norma š iam miestui. Tada mandagiai nusilenkiau grynai automatiš kai.

Antra, visi kalbė jo vietine ukrainieč ių -rusų -lenkų kilmė s kalba, są lyginai procentais 70-20-10.


Kai kurie ž odž iai man buvo visiš kai neaiš kū s, o jų reikš mę atspė jau iš bendros sakinio reikš mė s. Pavyzdž iui, ž odis: „Praš au! „Vienu atveju (parduotuvė je) reiš kė : „Ką pirksi? “, O kitame (kai paklausė me praeivio adreso) reiš kė : „Nesupratau klausimo, kartok! ». Neį tikė tinai sunku apibū dinti, reikia IŠ GIRSTI!

Treč ia, gruodž io 31 d. , iki antros valandos paros, š iame mieste NIEKAS neveikė ! Ė jome ieš koti torto, nuolat už sukdavome į už darytas parduotuves, praeiviuose iš siaiš kindavome artimiausio vietą , nubė gdavome ten ir vė l pamatydavome sandariai už darytas duris. Panaš u, kad jų ne itin vargino prieš naujametinis apsipirkimo skubė jimas ir mieliau grį ž o namo iš anksto.

Valikas nustebę s paž velgia į juos ir klausia:

– O kodė l į sigijote š ią chemiją ? Gal geriau pasilepinkime paprastais?

Pasipiktinusi ž iū riu į jį ir sakau:

"Č ia viskas už daryta! " Apskritai! ! ! ! ! Ką rado, tą ir nusipirko!

O š tai Valikas linksminasi (pasilinksmino, blynas! ) Klausia pono Volodyslavo:

- O Aleksejus než ino, kad aš turiu savo parduotuvę gretimame name? ! ! ?

Maniau, bū siu isterikė , tiesiog sė dė siu ir kauksiu iš apmaudo. Mes su Anyute klaidž iojame po visą Mykolajevą , ieš kome š itų prakeiktų pyragų , o jie sė di ir vaikš to! ! ! ! ! Traukinyje P. Volodyslavas sakė , kad Valikas turi savo verslą , tač iau nepatikslino, kokį . Ir aš galė č iau! Mus pasodino ir suš ildė alkoholiu.

Devintą valandą vakaro iš vykstame į Lvovą . Atvaž iavo Valiko draugai ir dar tolimesni Anyutos giminaič iai, trumpai tariant, mikroautobusas WV Transporter buvo pilnas.

Netoli Lvovo mus pristabdė GAI pareigū nai, aš jau ruoš iausi sekanč iai trilerių serijai: „Shaw, lū ž tame?

“, Tač iau viskas pasirodė proziš kiau – bū tent Valiko paž į stami papraš ė nuvež ti kolegą į miestą . Jau pradė jau galvoti apie visą š į Anyutos draugų , draugų ir giminių ciklą.

Visi vieni kitus paž į sta, vieni kitiems padeda ir apskritai nesu tikras, kad Nikolajeve yra bent du nepaž į stami ž monė s; -))


Atvaž iuojame į Lvovą , einame į „Kavos namus“. Maž us staliukus perkeliame vienas prie kito, susė dame ir darome už sakymą . Mes su Anyute už sisakome saldumynų , mums atneš a maž us pyragė lius, aplink kuriuos pilamos monogramos karš tas š okoladas. Iš bandome, pasirodo skanu. Visi varž osi siū lydami variantus tolimesnei š ventei ir už suka į kavinę , kur, anot Valiko, cituoju: „skaniausias alus Lvove, o gal ir visame pasaulyje! ». Mums su Anyute š is variantas tikrai nepatinka (alaus visai negeriame). Pasikalbame ir nusprendž iame eiti pasivaikš č ioti atskirai nuo visų.

Ponas Volodyslavas atima iš manę s paž adą grą ž inti vaiką (Anyutą ) sveiką ir paleidž ia mus su pasauliu. Iš Valiko paimu jo telefono numerį ir aptariu siuntimo namo laiką.

Iš pirmo ž vilgsnio supratau, kas bus toliau – Anyuta pamiš usi dė l ž irgų ir tiesiog negali praeiti. Tai va, sustokime ir pasigrož ė kime. Pastebė jusi mū sų susidomė jimą mergina tampa aktyvesnė:

- Jei kas nori jodinė ti, praš au! ! ! !!

– O kaip š iandien jodinė jimas?

- O iš kur bus ponas?

– Bet Kijevo gyventojams bus taikoma nuolaida – deš imt minuč ių ir penkiasdeš imt grivinų , pusvalandis – š imtas.

Hmm, atrodo, kad mergaitė s nuolaida Kijevo gyventojams buvo link kainos didinimo, bet gerai, sumoku už pusvalandį , pasodinu Anyutą ir klusniai klaidž iojau paskui jas. Mergina laiko arklį po kamanomis, pakeliui pasakodama apie miestą ir jo istoriją . Aš jau, atvirai pasakius, pavargę s, laukiu pasivaikš č iojimo pabaigos ir svajoju apie š iltus namus ir minkš tą lovą . Galima ir ne minkš ta, o greič iau; -)).

Laikui einant, Anyuta su akivaizdž iu liū desiu atsisveikino su ž irgu, pavaiš ino dideliu obuoliu (kurį buvau jai pasitaupę s) ir nuė jo į susibū rimo vietą.

Laikas pusė trijų nakties, danguje maž iau š viesos iš fejerverkų , maž iau ploja petardos, ž monė s eina į namus, kavines. Už einame į kavinę ir matome į prastą vaizdą – maž as monstras aplink poną Volodyslavą , visi klausosi jo pasakojimo apie bū rimo bū dus per Kalė das. Pritemdyta salė , ž vakių mirgė jimas ant stalų , paslaptingas ir konspiracinis tonas – tai ž aidž ia ponui Volodyslavui. O jei atsiž velgsime į tai, kad jis yra didelę patirtį turintis literatū ros mokytojas ir kasdien tobulinantis oratorinius į gū dž ius, minia jo klausosi pravė rusi burną ir su neslepiamu smalsumu. Anyuta sunerimusi purto galvą , ž velgdama į Valiką ir jo ž moną Iriną . Jei pono Volodyslavo nesustabdys, turime visas galimybes iš eiti iš miesto tik ryte.


Liū dniausia, kad tai gą sdina tik mus su Anyute: - (Derybos į kalbina Valyką į savo pusę , jis vos ne per prievartą iš traukia poną Volodyslavą iš kavinė s, sė dame į mikroautobusą.

Jis klajojo, nieko nematė , grį ž o.

Anyuta jau atsikė lė , padedame Irinai nuvalyti ir padengti stalą . Pamaž u prabudo pagrindiniai nakties veikė jai, o mes susė dome prie stalo pasidalinti į spū dž iais.

Š is NG man nebuvo kaž kas antgamtinio, bet paliko ryš kų į spū dį ir trejus metus laikiau jį geriausiu savo gyvenime. Iki 2007 m. gruodž io 31 d. Anyuta (jau mano ž mona) man padovanojo š auniausią mano gyvenimo dovaną - dukrą Margaritą ! ! ! ! ! Nuo tada paskutinę gruodž io dieną turime daug svarbesnę š ventę nei Naujieji metai.

Automatiškai išversta iš ukrainiečių kalbos. Žiūrėti originalą
Norėdami pridėti arba pašalinti nuotraukas į istoriją, eikite į šios istorijos albumas
В красной шапке - Анюта, в черных очках - пан Володислав.
Возле церкви в Николаеве
Все фото отсканированы с поганой пленки-сотки, до покупки первого цифрового фотоаппарата оставался месяц :-(
Panašios istorijos
Komentarai (26) palikite komentarą
Rodyti kitus komentarus …
avataras