Lvovas pabudo.
Š is miestas...
Atrodo, kad š is miestas niekada nenuobodž iaus, bet kuriuo metų laiku, bet kokiu oru, bet kokiomis nuotaikomis, jis nuolat stebina, ž avi ir verč ia į simylė ti vė l ir vė l.
Jis laistė mane geguž ė s lietumi, iš degino rugpjū č io karš č iu, apvyniojo spalio lapais ir nuneš ė gruodž io pū ga. Bet aš niekada jo nemač iau kaip š iandien.
Kai senas liū tas atsibunda iš miego, atrodo, kad jis iš sitiesia, ž iovauja, prisimerkia nuo pirmų jų saulė s spindulių . Ryto migla, kaip miego likuč iai, lė tai kilo virš jos gatvių , katedrų bokš tų , virš rotuš ė s, vis aukš č iau ir aukš č iau...
Mano mė gstamiausia kavinė , į sisupusi į š iltą antklodę , geriu rytinę kavą . Aplinkiniai namai man mirkč ioja saulė tais zuikiais, tarsi klausdami, kodė l taip ilgai neatė jau? ?
Lvovas pabudo.
