Mus apiplėšė darbuotojai liudininko akivaizdoje! Ir niekas nepadėjo!

Parašyta: 18 liepos 2012
Kelionės laikas: 9 — 20 gegužės 2012
Tokio paž eminimo ir bejė giš kumo dar nebuvau patyrę s!
Manau, kad po š io incidento daugiau niekada nevaž iuosiu į Turkiją ir, tiesą pasakius, pož iū ris į turkus pasikeitė !
2012 m. geguž ė s 09 d atvykome į vieš butį . Pirmoji problema, su kuria susidū rė me, buvo patekti į kambarius. Renkantis vieš butį ir kambarius jame buvo aiš kiai iš sakyti pageidavimai ir pasiū lyti vieš buč ių , kuriuose buvome, pavyzdž iai. Dė l to sutarė me gerą kambarį tik be balkono, todė l jis cituojamas kaip ekonominė klasė .
Atvykę buvome apgyvendinti kambaryje, blogiau neį sivaizduojate (patalpos, kurioje į vyko incidentas, apraš ymas, Nr. 1760):
• Už lango statybininkai dirbo visa kita (klojo plyteles);
• Langą galima lengvai atidaryti ir praktiš kai į eiti į vidų ;

• Kambaryje nuo pelė sio vietomis atsilupo tapetai, nuo lubų byrė jo tinkas.
• Ant grindų vietoj kilimo medienos;
• Vonioje yra maž as praustuvas be lentynų ir duš o kabina, kuri 175 cm aukš č io netelpa, nes. nuož ulnios lubos;
• Rankš luosč iai praktiš kai nebuvo pakeisti ir nevalyti;
• 2 pakabos spintoje;
Apskritai toks jausmas, kad buvome į sikū rę turkų kareivinė se!
Teko su visu tuo susitaikyti ir pabandyti pereiti prie teigiamų aspektų .
Iš vykimo diena, 2012 m. geguž ė s 20 d
Prieš atsisveikinimo vakarienę visus savo daiktus susikrovė me į lagaminą . Pinigai ir papuoš alai visada buvo laikomi seife, bet kadangi jis, kaip ir visa kita č ia, buvo iš grauž tas, galiu manyti, kad š į kartą jis galė jo neuž sidaryti arba durys nebuvo stipriai prispaustos. Apie 20:00 iš ė jome iš kambario vakarieniauti. Po vakarienė s nuė jome į animacinę programą . Programos viduryje mama nusprendė anksti iš eiti ir nuė jo į kambarį .
Laikas apie 22 val. Ji atidaro kambario duris, nespė ja į kiš ti kortelė s ir mato, kaip du turkų tautybė s vaikinai rausiasi po mū sų lagaminą . Vienas iš karto iš š oka pro langą , antras už jo. Ji spė ja sugriebti jo kojas ir ima š auktis pagalbos. pro langus matė si visiš ka pamiš kė , niekas neatsiliepė , pro langą pabė go ir antras plė š ikas. Galinos rankose buvo vienas sportbatis. Su juo ji į registratū rą nubė go iš tikta š oko.
Priė mimas.

Apsauga sureagavo tik po 15min. . Papraš ė me paskambinti vyriausiajam vadovui, į kurį atsakė : palauk ir tylė k. Su apsauga nuė jome į kambarį . Jie klausė , kaip atrodo plė š ikai, – apibū dino Galina: apie 20 metų paaugliai, turkai, vienas dž insais ir raudonais marš kinė liais. kita yra tamsiomis kelnė mis ir marš kinė liais, trumpais plaukais. Buvo tamsu, tad detaliau apibū dinti sunku. Kedas, kuris liko pigaus ir purvino rankose.
Tada grį ž ome į registratū rą ir viskas dingo. Administratorė ir toliau kartojo, kad apsauga nuė jo paž iū rė ti vaizdo į raš o, papraš ė me paimti Galiną į pagalbą – jie ignoravo kur pagrindinis vadovas – tik rytoj. Ir ž inoma visi suprato, kad po kelių valandų iš važ iuosime ir viskas, spektaklis apie atliekamus darbus gali bū ti baigtas.
Policija.
Supratę , kad esame kvailinami ir tik ž aidž iame laiką , pradė jome veikti. Skambiname „Coral“ atstovui, jis atsako: kvieskite policiją , tai yra ne jis, o mes! Kol suž inojome numerį , praš ome paskambinti į registratū rą , jis nereaguoja ir staiga nustoja mū sų suprasti. Vaikinai iš Rostovo (susitikome atostogauti) padė jo iš kviesti policiją . Atvyko du policininkai. Už jų buvo iš kviestas pirš tų atspaudų ekspertas. Kambaryje viskas buvo nufotografuota, ant daiktų paimti pirš tų atspaudai. Atsiradus policijai, iš kart atsirado „Coral“ budinč ioji vadovė ir atstovė . Koralo darbuotoja mums niekuo negalė jo padė ti, iš skyrus tai, kad atliko vertė jo pareigas ir iš aiš kino parodymus stotyje.

Sudarė me protokolą . Papraš ė me kopijos, mums pasakė , kad Turkijoje tai neleidž iama ir visi dokumentai tada atkeliaus pas mus paš tu. Atpaž inti buvo atvež ti du labai panaš ū s turkai vaikinai, bet mama nedrį so pasakyti, kad bū tent jie. viskas buvo visiš koje tamsoje. Iki 3 val. , o iš vykimas 4.40, visa administracija nurimo, aiš ku, kad plė š ikų nerasta. Pradė jome pokalbį apie materialinė s ir moralinė s ž alos atlyginimą , į kurį vadovė (moteris), nepamirš iu jos arogantiš ko, kaustingo ž vilgsnio, iš pradž ių mus iš gą sdino, sakydama, kad jei tai netiesa, teks daryti. dar daugiau, o tada ji visiš kai nustojo atsakyti. Paklausta, kaip vieš butis bent jau atsipraš ys mū sų už tai, kas nutiko, ji tik nusijuokė man į veidą ir, matyt, atsiuntė turkiš kai. . .
Likus 20 minuč ių iki iš vykimo, „Coral“ atstovas pradė jo mus uodeguoti, todė l iš raš ė me kvitą , kad neturime pretenzijų „Coral“. Natū ralu, kad atsisakė me, kas, jei ne mū sų operatorius, turė jo mus apsaugoti tokioje situacijoje.
Sieloje tarsi iš spjauta ir subjaurota. Pirmą kartą pasijutome silpnomis ir neapsaugotomis moterimis. Labai skausminga ir nemalonu. Iki iš vykimo visi pasislė pė , o mes tarsi tuš č ia vieta, kurios niekas neprisimins.
Automatiškai išversta iš rusų kalbos. Žiūrėti originalą