Atėjau gydytis.
Kartą.2012 m. atvykau į Berlyną dė l nelabai rimtos priež asties.
Atė jau gydytis. Atrodė , kad daugiau niekada nevaikš č iosiu, bet vokieč ių medicina daro stebuklus ir po dvejų metų jau ne tik stovė jau ant kojų , bet ir galė jau vaikš č ioti. Antrojo apsilankymo metu nusprendž iau pasiimti gidą ir apž iū rė ti miestą , o tai man suteikė vilties. Gido vardas buvo Aleksandras, deja, pavardė s nepamenu. Jis pavež ė mane savo automobiliu, papasakojo apie vokieč ius ir Berlyną kaž kokioje neigiamoje š viesoje, o aš nusprendž iau: „na, aš vis dar myliu savo Berlyną .
Š iais metais norė jau parodyti Berlyną savo sū nui (12 m. ) ir vė l pasiimti gidą : )
Trumpas paieš kas vainikavo didž iulė sė kmė , radome Katya Strauss. Tokių skirtingų emocijų nesu patyrusi. Buvo daug į domių istorijų , kurios buvo į siterpusios į linksmas istorijas, nutikusias Berlyno istorijoje. Verkiau prie memorialo Holokausto aukoms atminti, Katya taip emocingai ir kaž kaip ž mogiš kai kalbė jo apie visus nacizmo baisumus.
Nors iš karto prisiminiau, kaip mano nelaimingas vedlys Aleksandras pasakė : „Vokieč iai č ia padė jo akmenis, neturi kur dė ti pinigų “
Bet svarbiausia! Dima, mano sū nus, pasakė , kad mes niekada neturė jome tokio vadovo.
Mes praleidome nuostabias 6 valandas ir tiesiogine prasme nenorė jome iš vykti. Katya buvo paž adė ta, kad mes atvyksime per Kalė das))
Berlynas man visada patiko, bet Katios dė ka jį į simylė jau.
Kodė l raš au š iuos dė kingumo ž odž ius!
Adeline
