Vokietija yra epochų, politikos ir kultūrų kaleidoskopas. 1 dalis. Ekskursija po šalies sostinę

2015 Sausio 03 Kelionės laikas: nuo 2012 Liepos 29 iki 2012 Liepos 30
Reputacija: +4968.5
Pridėti kaip draugą
Parašyti laišką

„Pasaulis yra knyga. O kas nekeliavo

ant jo - aš perskaič iau tik vieną puslapį “

(Š ventasis Augustinas)

Vokietija – š alis, į kurią kiekvieną kartą norisi atrasti vis naujus istorijos puslapius, gyventojų charakterį ir tradicijas, neprilygstamą kaimo gamtos kontrastą ir š urmuliuojanč ią didž ių jų miestų kasdienybę . Vokietija yra tarsi kratinio antklodė , tarsi iš austa iš skirtingų epochų , istorinių į vykių ir kultū rų.

Berlynas – Vokietijos sostinė , didž iausias ir daugiausiai gyventojų turintis Vokietijos miestas, antras pagal gyventojų skaič ių (po Londono) ir penktas pagal dydį Europos Są jungos miestas – geriausias patvirtinimas, kad Vokietija yra skirtingų epochų , politikos ir kultū rų mozaika. Berlyne modernū s pastatai greta gotikinių katedrų ir Art Nouveau kū riniai greta restauruotų klasikinių rū mų.


Kelionę po Berlyną pradė jome apsilankę Berlyno Treptow parke esantis Liberator Warrior paminklas, vienas iš trijų sovietinių karo memorialų Berlyne (kartu su Pankow ir Tiergarten memorialais). Memoriale palaidota apie 7000 sovietų karių , iš viso 7000 ž uvusių per Berlyno š turmą . Kasmet geguž ė s 8 dieną prie ž uvusių karių kapų vyksta iš kilminga vainikų padė jimo ceremonija. Kompozicijos centre – bronzinė sovietinio kario figū ra, stovinti ant svastikos fragmentų . Vienoje rankoje karys laiko nuleistą kardą , o kita remia vokietę , kurią iš gelbė jo. Paminklas nė ra abstraktus paminklas, tai paminklas serž antui Nikolajui Masalovui, kuris iš tikrų jų iš gelbė jo vokietę.

Vokietijos sostinė ir didž iausias miestas stovi prie Š prė upė s. Miestas-kaleidoskopas, kuriame sugyvena istoriniai pastatai ir modernū s kvartalai, už ima 883 kvadratinius metrus. km, jame gyvena 3 milijonai 400 tū kst.

Rytų ir Vakarų Berlyno sujungimas po Berlyno sienos griū ties, skyrusios miestą.28 metus, grą ž ino jam prieš karinius – Veimaro respublikos laikų – kontū rus. O š io miesto istorija siekia daugiau nei 800 metų : apie 1200 m. š iuolaikinio Berlyno vietoje buvo dvi prekybinė s gyvenvietė s – Kelnas ir Berlynas. Kelno miesto teisė s pirmą kartą paminė tos 1237 m. , Berlynas – 1244 m. 1307 m. miestai susijungė ir sudarė bendrą miesto valdž ią , o 1400 m. Berlyne gyveno 8000 ž monių . Istorinis pavadinimas „Kelnas“ atsispindi Berlyno Neukö lln rajono pavadinime. 1701 m. po Frydricho I karū navimo Berlynas į gijo Prū sijos sostinė s statusą , o 1871 m. buvo paskelbtas naujai susikū rusios Vokietijos imperijos sostine.

Po Antrojo pasaulinio karo pagal Jaltos konferencijos sprendimus Berlynas, nors ir buvo sovietinė s Vokietijos okupacijos zonos teritorijoje, keturių pergalingų valstybių buvo padalintas į okupacinius sektorius. Vė liau trys są jungininkų okupacijos sektoriai buvo transformuoti į Vakarų Berlyną , gavusį ypatingo valstybinio subjekto statusą , tač iau glaudž iai susijusį su VFR. Tuo metu, kai Vokietijos sostinė egzistavo atskirai, Vakarų Berlynas garsė jo kaip „intelektualus bohemiš kas rezervatas“, kuriame į ž ymybių buvo tiek daug, kad „jos nebedomino“. Iki sienos griū ties Vakarų Berlynas buvo tarsi kapitalizmo vitrina, todė l tais laikais miesto gyvenimo bū das pasiž ymė jo ypatingu emancipacijos ir neformalios laisvė s jausmu. Iš Vokietijos persikė lus į Vakarų Berlyną , buvo galima, pavyzdž iui, netarnauti armijoje.


Berlyno siena, kuri buvo oficiali siena tarp VDR ir Vakarų Berlyno, pradė ta statyti 1961 metų rugpjū č io 13 dieną , pač iame Š altojo karo į karš tyje. Berlyno gatvė mis ir namais, aikš tė mis ir upė mis ė jo 155 km ilgio (43.1 km – miesto viduje) betoninis į tvirtinimas, apkaltas spygliuota viela ir sargybos bokš tais su kulkosvaidž iais, skirdamas ne tik patį miestą , bet ir daugybę vokieč ių š eimų . . Naujausiais duomenimis, per sieną , bandydami pabė gti į Vakarų Berlyną , ž uvo 192 ž monė s, apie 200 buvo suž eista, o apie 3 tū kst. 1989 metų lapkrič io 9 dieną dė l liaudies sukilimų buvo atidaryta siena su Vakarų Berlynu ir VFR, Berlyno siena nebereikalinga, o 1990 metais ji galutinai nugriauta. Atminč iai ir istorijai iš likę tik keli jo fragmentai, š alia kurių visada yra š viež ių gė lių.

Dabar Berlynas vė l tapo oficialia Vokietijos valstybė s sostine.

Tač iau nepaisant nemaž o valdininkų antplū dž io, matyt, miestas netampa griež tesnis ir kietesnis, iš laiko savo neapsakomą laisvo kosmopolitizmo dvasią ir vis dar iš lieka patrauklus jaunimui. Visas rytinis miesto centras atstatomas, stebė tinai greitai iš ž emė s iš kyla bankų dangoraiž iai, praš matnū s prekybos centrai, didelių tarptautinių firmų biurai, gyvenamieji pastatai. Per deš imtmeč ius į dvi dalis padalintas miestas pamaž u suauga į vientisą galingą organizmą , kurio gyvą pulsą jauč ia kiekvienas č ia atvykę s. Berlyne, kaip jokiame kitame mieste, praeitis, dabartis ir ateitis susiduria su tokia jė ga: architektū roje, pasaulė ž iū roje ir mą styme.

O mes tę siame paž intį su miestu ir važ iuojame iki Š arlotenburgo rū mų – didž iausių Berlyno rū mų , pastatytų XVII amž iaus pabaigoje baroko stiliaus ir buvo karališ kosios Hohencolernų dinastijos rezidencija. Tuo metu jis buvo už Berlyno, o š iandien – to paties pavadinimo Vokietijos sostinė s rajone. Už rū mų driekiasi graž us sodas, o patys rū mai laikomi š alies baroko architektū ros pavyzdž iu, kuris vis dė lto neaplenkė ir elegantiš kų rokoko elementų.

Rū mų statyba buvo Prū sijos karaliaus Frydricho I ž monos Sofijos Š arlotė s už gaida, o iš pradž ių pilis vadinosi Litzenburg ir buvo karališ kosios š eimos vasaros rezidencija. 1699 metais baigti statyti rū mai, puoš ti korintiniais piliastrais, XVIII amž iuje pastebimai iš augo: š onuose pastatyti du nauji sparnai, graž us bokš tas su kupolu ir š iltnamis.

Be to, bokš to virš uje buvo į rengta Fortū nos statula, o patys rū mai buvo pervadinti į Charlottenburg po Š arlotė s mirties 1705 m. Prieš ais rū mus stovi Didž iojo Kurfiursto Frydricho Vilhelmo jojimo statula.


Bū tent š iuose rū muose buvo į sikū rę s legendinis Gintaro kambarys, kuris 1716 metais buvo padovanotas Petrui I ir iš gabentas į Sankt Peterburgą . Taip pat tuo metu už rū mų buvo į rengtas graž us sodas, kurio pagrindinė s lankytinos vietos yra Belvederis ir mauzoliejus, kuriame palaidoti kai kurie karališ kosios š eimos nariai.

Vykstame į garsią ją Aleksandro aikš tę , kurią vietiniai meiliai vadina „Aleksu“. Č ia 1805 m. Frydrichas Vilhelmas III su pagyrimu priė mė carą Aleksandrą I, o paskui jo dekretu suteikė aikš tei Rusijos monarcho vardą . VDR egzistavimo metu Aleksandro aikš tė buvo š alies „vizitine kortele“.

Bū tent tais laikais aikš tė je iš kilo visame pasaulyje ž inomas televizijos bokš tas – Berliner Fernzeeturm, kurį berlynieč iai juokaudami vadina „š virkš tu“ arba „telesparagais“. Pastatytas 1969 m. , jis už ima 7 vietą aukš č iausių planetos pastatų są raš e: jo aukš tis siekia 368 metrus. Virš apž valgos aikš telė s yra populiariausia mieste kavinė Telecafe, kuri sukasi aplink bokš tą ir visą apsisukimą padaro per pusvalandį . Č ia galė site ne tik mė gautis puikia kava, bet ir nepamirš tamu Berlyno vaizdu bei palyginti Rytų ir Vakarų Berlyno architektū rines ypatybes. Aikš tė je taip pat yra graž us raudonas pastatas - Rotuš ė (č ia yra mero biuras ir Senato posė dž ių salė ), Š v. Marijos baž nyč ia, didelis prekybos kompleksas, aukš č iausias vieš butis "ParkInn" rytinė teritorija ir to paties pavadinimo metro stotis.

Taip pat yra graž us Neptū no fontanas, kuris yra seniausias visame Berlyne. Š io š edevro autorius – Bernardas Begas, sukū rę s fontaną kaip pilieč ių dovaną kaizeriui Vilhelmui II ir iš kilmingai atidarytas 1891 metų lapkrič io 1 dieną prieš ais Miesto rū mus. 1951 metais nugriovus Miesto rū mus, kurie buvo sugriauti per Antrą jį pasaulinį karą , fontanas buvo iš sių stas į saugyklą . Skulptū ros buvo rimtai apgadintos kriauklių ir buvo restauruotos meninio liejimo dirbtuvė se Lauchhammer mieste. 1969 metais Neptū no fontanas buvo į rengtas laisvoje vietoje naujoje vietoje – Neptū no skulptū ra dabar ž velgia į Rotuš ę . Senojo jū rų dievo rankoje bangas tramdantis triš akis – galios simbolis. Jū ros dievą ant milž iniš ko kriauklė s, apsuptą linksmų vaikų , ž aidž ianč ių vandens srove, laiko keturi didž iuliai mitologiniai tritonai.


Siautė janč ią ir oš ianč ią jū rą primena jū ros gyventojai: omarai, vė ž iai, ž uvys ir polipai, taip pat vė ž liai, ruoniai, krokodilai ir vandens srovę spjaudanč ios gyvatė s. Iš ilgai fontano dubens kraš to yra keturios moterų figū ros, reprezentuojanč ios didž iausias to meto Vokietijos upes: Reinas (su ž vejybos tinklu ir vynmedž iu), Vysla (su rą stu), Oderis (su ož iu ir oda). ) ir Elbė (su kukurū zų ir vaisių varpais).

Viena iš svarbiausių Aleksandro aikš tė s puoš menų yra Uranijos pasaulinis laikrodis. Tai ne tik vienas sudė tingiausių mechanizmų , bet ir Berlyno taikos, laisvė s ir vienybė s simbolis. Kai 1989 metais griuvo Berlyno siena, daugelis galė jo pamatyti unikalų kū rinį ir už raš ą ant jo „Laikas sugriaus visas sienas“. Š ių laikrodž ių ypatumas tas, kad juose rodomas visų didž ių jų pasaulio miestų laikas.

„Uranija“ – 10 metrų aukš č io stulpelis, ant kurio yra cilindrinis ciferblatas, padalintas į daugybę dalių , virš kurių kiekvienos yra š alies sostinė s pavadinimas, kurio laikas.

Berlynas vadinamas didž iuoju „istorijos akmenyje vadovė liu“. Č ia yra daugiau nei 130 muziejų . Didž iausi muziejų centrai yra Muziejų sala, Dahlemo muziejai ir Kultū ros centras Tiergarten...Yra net mauzoliejus (jį.1810 m. pastatė Frydrichas Vilhelmas III). Visur nespė jome per 2 dienas aplankyti ir apsiribojome visai netoli televizijos bokš to esanč ioje Muziejų saloje – vietoje tarp dviejų Š prė atš akų , kur yra garsiausių Berlyno muziejų ž vaigž dynas. Iš č ia puikiai matosi Berlyno katedra, kuri pagal planą turė jo tapti pagrindine visų Europos liuteronų baž nyč ia.

Prieš ingai protestantų mokymui, Berlyno katedra pasirodė labai turtinga ir š viesi, labiau panaš i į katalikų baž nyč ią.

Penkiuose muziejuose pristatoma š eš ių tū kstanč ių metų ž monijos istorija. Nuo 1999 metų š is kompleksas į trauktas į UNESCO pasaulio paveldo są raš ą . Muziejų sala yra visų Berlyno valstybinių muziejų motina, todė l miestas yra vienas svarbiausių muziejų miestų pasaulyje. Jame yra Bode muziejus, Pergamono muziejus, Naujasis muziejus ir Senasis muziejus, Senoji nacionalinė galerija.

Be to, mieste yra trys operos teatrai, Senoji ir Naujoji nacionalinė galerija, aš tuoni simfoniniai orkestrai, daugiau nei 150 teatrų , scenų ir dauguma Bundeslygos futbolo komandų.


XVII amž iaus viduryje didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas į sakė pasodinti medž ius prie kelio, vedanč io iš rū mų į medž ioklė s plotus.

Po š imtmeč io karalius Frydrichas II Didysis nusprendė paversti Unter den Linden elegantiš ku architektū riniu ansambliu. Dalis jo planų buvo į gyvendinta. Per kitus du š imtmeč ius bulvaras tapo miesto siela ir berlynieč ių mė gstamiausiu. 1933 metais asmeniniu fiurerio nurodymu buvo iš kirstos visos bulvaro liepos – naciams reikė jo plataus greitkelio didelio masto ž ygiams. Tik po karo Unter den Linden vė l buvo apsodintas medž iais.

Prie Rū mų tilto prasideda Unter den Linden (vok. Unter den Linden – „po liepomis“) – vienas pagrindinių ir ž inomiausių Berlyno bulvarų , gavę s pavadinimą nuo jį puoš ianč ių liepų . Balto Kararos marmuro skulptū romis papuoš tą tiltą.1818 metais suprojektavo architektas K. F. Schinkelis.

„Tiesą sakant, než inau didingesnio vaizdo už tą , kuris atsiveria nuo tilto link liepų , vienas nuostabus pastatas č ia prigrū do kitą “, – raš ė Heinrichas Heine, 1821–1823 metais studijavę s teisę Berlyne.

Didž iojo valdovo atminimui 1851 m. vidurinė je promenados dalyje, esanč ioje netoli dabartinė s Bebelplatz, buvo pastatyta ž irgų statula Frydrichui Didž iajam. Apatinė je pjedestalo dalyje suraš yti iš kilių Frydricho II epochos asmenybių vardai, o vidurinę dalį puoš ia bronzinė s jų figū ros. Virš utinę pjedestalo dalį už ė mė alegorinė s figū ros – Saikingumas, Iš mintis, Teisingumas ir Stiprybė , taip pat reljefai, pasakojantys apie didž ius karaliaus darbus.

Už važ iuojame iki Gendarmenmarkt (paž odž iui „Ž andarų turgus“) – Berlyno centre esanč ios aikš tė s, kuri laikoma viena graž iausių Vokietijos sostinė s aikš č ių.


Dabartinį pavadinimą aikš tė į gavo 1799 m. dė l „ž andarų “ kirasierių pulko – elitinė s Prū sijos kavalerijos. Jos arklidė s š ioje svetainė je atsirado „karaliaus karaliaus“ Frydricho Vilhelmo I į sakymu 1736 m. Š iame istoriniame kvartale apsigyveno dauguma prancū zų hugenotų , kuriems „Didysis kurfiurstas“ Frydrichas Vilhelmas 1685 m. Potsdamo į saku visiš kai garantavo religijos laisvę ir pilietines teises. Vokiš kai kalbantys liuteronai lankė Vokieč ių katedrą (nuotraukoje), o prancū zakalbiai kalvinistai – prancū zų katedrą . Nors š ios dvi baž nyč ios nė ra katedros visa to ž odž io prasme, kadangi jose nė ra vyskupo kė dė s, ž monė s joms priskyrė š iuos pavadinimus.

Tarp jų yra Koncertų salė su raudonu kilimu, o aikš tė s centrą puoš ia balto marmuro Schiller. Paminklą Š ileriui prieš ais Dramos teatrą sukū rė Reinholdas Begas.

Pirmasis akmuo jo pamatuose iš kilmingai padė tas 1859 metų lapkrič io 10 dieną poeto 100-meč io proga. Pats paminklas buvo atidengtas po deš imties metų . 1871–1936 m. š i Gendarmenmarkt dalis buvo vadinama Schillerplatz.

Miesto vakaruose ir pietryč iuose yra dideli miš kų plotai. Beveik kiekviena miesto gatvė papuoš ta medž iais, galima sakyti, kad Berlynas – ž aliausias didmiestis Vokietijoje. Berlyne yra daugiau nei 2500 vieš ų jų sodų , parkų ir poilsio zonų . Bendras jų plotas – apie 5500 hektarų . Parkai, miš kai, upė s, ež erai ir kanalai už ima apie 30 procentų miesto ploto. Miesto centre yra Tiergarten parkas. Tai seniausias ir didž iausias (210 hektarų ) Berlyno parkas jau daugiau nei 500 metų . Seniau Tiergarten buvo miš ko plotas prieš ais miesto vartus, kurį miesto aukš tuomenė naudojo jodinė jimui ir medž ioklei, tai liudija į vairios skulptū ros.

Tiesą sakant, Tiergarten nė ra toks paprastas, kaip atrodo. Tai pati istoriš kiausia vieta. Ir tai primena daugelis skulptū rinių kompozicijų : paminklai Bismarkui, Friedrichui Vilhelmui III, Gė tei, Lessingui, Wagneriui ir daugeliui kitų iš kilių vokieč ių veikė jų.

Parko centre, Rytų -Vakarų aš ies ir Birž elio 17-osios gatvių sankirtoje (vakarinė Unter den Linden gatvė s dalis, einanti nuo Brandenburgo vartų ir einanti per Tiergarten parką ), garbei stovi triumfo kolona. karinių Prū sijos pergalių , pasibaigusių Vokietijos susijungimu. ir ją vainikuojanti Pergalė s statula. Š i 69 m aukš č io kolona, ​ ​ pastatyta 1864-1873 m. , papuoš ta iš prieš o paimtų pabū klų vamzdž iais, vainikuota 8.3 m aukš č io Pergalė s deivė s figū ra, liaudyje vadinama „Auksine Elza“. Prie š ios statulos veda 285 laipteliai, nuo jų aukš č io atsiveria Berlyno panorama.


Ant 50 laiptelio galima atsipū sti ir pasigrož ė ti Venecijos menininko Salviati dirbtuvė se sukurta stiklo mozaika.

Buvo labai malonu pasivaikš č ioti po Nikolaiviertel (Nikolajevo kvartalą ) – seniausią Berlyno gyvenamą jį kvartalą , gyvuojantį nuo XIII a. Jis į sikū rę s buvusio Rytų Berlyno teritorijoje. Š is kvartalas buvo smarkiai nukentė ję s per praė jusį karą , tač iau dė l savo istorinė s vertė s buvo atkurtas tokia forma, kokia buvo prieš karą.

Mikalojaus baž nyč ia, davusi pavadinimą š iam kvartalui, yra seniausia Berlyne. Pastatyta 1220-1230 m. , tai buvo trijų navų kryž iaus formos bazilika iš natū ralaus akmens ir skirta š v. Nikolajui Stebukladariui. Mikalojaus baž nyč ios per Antrą jį pasaulinį karą iš liko tik iš orinė s sienos. Dviejų bokš tų baž nyč ia pagal senus brė ž inius ir planus pradė ta restauruoti 1981 m. Š iuo metu baž nyč ia veikia kaip muziejus ir koncertų salė.

Mikalojaus baž nyč ios nuostabią akustiką puikiai vertina ž inovai. 1981 m. rekonstrukcijos metu bokš te sumontuoti 41 varpo varpeliai. Į jį meistriš kai buvo į trauktos Berlynui didelę reikš mę turė jusios architektū rinė s struktū ros, kurios anksč iau stovė jo visai kitoje vietoje. Taigi, pavyzdž iui, vieš butis „Zum Nussbaum“, taip pat Teismų kolegijos kopija – originalas buvo Babelsbergo parke Potsdame. Originali skulptū ra „Š ventasis Jurgis drakono ž udikas“ stovė jo Stadtschloss pilyje.

Vaikš č iodami Nikolajevskio kvartale mus palietė Berentswinger-Brunnen fontanas ir graž i vandens kolonė lė . Savo originalumu stebino net kanalizacijos liukai.

Kitą rytą už sisakė me ekskursiją į Reichstagą , kuri yra nemokama, tač iau bū tina iš ankstinė registracija ir pasas.


Pakeliui į Reichstagą pravaž iuojame tokį į domų pastatą , esantį š iauriniame Tiergarten parko pakraš tyje. Š į į domų pastatą.1957 m. sukū rė amerikieč ių architektas Hugh Stubbins kaip Kongresų rū mus ir buvo JAV dovana Vakarų Berlynui. Dabar buvusi Asamblė jos salė pervadinta į Pasaulio kultū ros namus, tač iau berlynieč iai ją vadina „nė š č ia austre“. Labai neį prastas konstrukcijos stogas iš pradž ių buvo paremtas tik dviem stulpais, tač iau 1980 metais vienas iš stulpų neatlaikė apkrovos ir stogas į griuvo. Renovuojant pastatą buvo pakeistos stogo tvirtinimo detalė s. Prieš ais pastatą yra didelis tvenkinys.

Artė jame prie Reichstago (vok. Reichstag iš Reich „valstybė “ ir tagen „sė dė ti“) – pastato, kurio vien paminė jimas iš gą sdino kone visos planetos gyventojus. Tač iau š iame pastate, atidarytame 1894 m. , iki 1933 m. susirinko to paties pavadinimo Vokietijos valstybinis organas – Vokietijos imperijos Reichstagas ir Veimaro Respublikos Reichstagas.

Ant pastato fasado mus pasitinka už raš as „Vokieč ių tautai“.

Smarkiai apgadintas ir iš dalies restauruotas Reichstagas buvo Vokietijos Bundestago bū stinė nuo 1970 m. 1991 m. Berlynui vė l tapus suvienytos Vokietijos sostine, pastatas buvo atstatytas ir iš plė stas. 1999 m. Reichstagas buvo iš kilmingai atidarytas ir jame vė l sė di Vokietijos Bundestagas.

Netoli patikros punkto į Reichstagą , kur esame atidž iai apž iū rimi ir tikrinami dokumentai, atkreipiame dė mesį į metalines plokš tes su iš raiž ytais pavadinimais – tai Reichstago deputatų , tapusių nacių aukomis, atminimas.

Į važ iuojame į Reichstagą , kur dideliu liftu mus pakelia į stogo terasą . Iš č ia pateksite į į spū dingą stiklinį kupolą , kurio skersmuo – 40 m. Bū tent š ioje vietoje 1945 m. geguž ė s 1 d. buvo iš kelta Pergalė s vė liava - Kutuzovo II laipsnio 150-ojo ordino š turmo vė liava. Idritsa š aulių divizija.


Vokietijos parlamento vadovas neturi galimybė s manipuliuoti, nes jo „akis“ kontroliuojama dviejų sesijų sekretorių . Jie sė di galvos deš inė je ir kairė je ir atstovauja atitinkamai koalicijai ir opozicijai. Tais atvejais, kai salė je yra daug deputatų ir neį manoma nustatyti balsavimo rezultato „iš akies“, arba vienam iš sekretorių nesutinkant su galvos vertinimu, į jungiama garsinė sirena. visose Bundestago patalpose, kurios kvieč ia visus deputatus balsuoti „avino“ metodu. š uolis“. „Avinė lio š uolis“ – visi deputatai pirmiausia iš eina iš plenarinių posė dž ių salė s, o po to patenka į ją per trejas duris, kurių kiekvienoje yra už raš as „Už “, „Prieš “ arba „Susilaikė “. Kai deputatai praeina pro duris, juos skaič iuoja sekretoriai, o procesą priž iū ri parlamento vadovas.

Š is balsavimo bū das naudojamas retai, vidutiniš kai du kartus per metus.

Reichstago pastate kamieno formos kū gis su 360 veidrodž ių , esanč ių stiklinio kupolo centre, suteikia dienos š viesos plenarinei salei.

Už lipame sraigtiniais laiptais, nuo č ia gerai matosi kupolo pagrindas ir aplink kū gį iš dė liotos pokario Reichstago ekspozicijos ir nuotraukos bei nuostabi Berlyno panorama.

Prieš mus yra Š prė upė ir Bahnhoff Friedrichstrasse stotis, atidaryta 1882 m. , kuri 1961–1990 metais buvo pasienio stotis tarp Rytų ir Vakarų . Taip pat matomi du iš beveik 1700 Berlyno tiltų , kurių skaič ius Berlynas yra vienas iš geriausių Europoje. Beje, Berlynas yra į sikū rę s ant vandens. Per miestą teka penkios upė s, š eš i kanalai yra susisiekimo jungtis, 50 ež erų kvieč ia atsipalaiduoti ir maudytis.

Iš č ia puikiai matosi Vokietijos federalinio kanclerio departamento pastatas, kurį berlynieč iai vadino „skalbimo maš ina“.

Netoli Reichstago yra vienas didž iausių Berlyno į ž ymybių – Brandenburgo vartai, pastatyti 1791 metais Prū sijos karaliaus Frydricho Vilhelmo II į sakymu. Per du savo gyvavimo š imtmeč ius jie buvo daugelio istorinių į vykių liudininkai. 1930-aisiais vartai iš garsė jo dė l nacių eisenų su deglais. 1961 m. rugpjū č io 13 d. siena už tvė rė praė jimą pro vartus ir ilgus metus jie tarnavo kaip pasidalijusios Vokietijos ir Berlyno simbolis, o po 1989 m. tapo š alies susijungimo į kū nijimu. Praė jus trejiems metams po Brandenburgo vartų pastatymo, ant jų buvo sumontuota arklių kvadraga. Pagal dizainą jis turė tų reprezentuoti „pasaulio triumfą “. Po 12 metų ramybė nutrū ko ne tik č ia.

1806 m. prancū zų kariuomenei į ž engus į Berlyną , Napoleonas į sakė pristatyti kvadrigą į Paryž ių . Iš ten ji grį ž o 1814 m. po pergalė s prieš Napoleoną ir vė l buvo pastatyta ant Brandenburgo vartų . Dabar Brandenburgo vartus vė l puoš ia atkurta kvadriga, kurią valdo Pergalė s deivė Viktorija, erelis ir Prū sijos gelež inis kryž ius.


Tada einame ir apž iū rime 2005 m. atidarytą memorialą sunaikintiems Europos ž ydams, netoli Brandenburgo vartų . Didž iulė je aikš tė je (dviejų futbolo aikš č ių dydž io), grandiozinis paminklas Holokausto aukoms atminti. Tai akmeninis labirintas, susidedantis iš.2711 į vairaus aukš č io betoninių plokš č ių . Gana sunku rasti iš eitį iš š io akmenų miš ko, kuris, pagal autoriaus, amerikieč ių architekto Peterio Eisenmano, planą , turė tų sukelti pasiklydimo jausmą.

Ant š io savito paminklo akmeninių plokš č ių daž nai paliekamos gė lė s ir už degtos ž vakė s.

Vykstame link Vakarų Berlyno centro Kurfiursterdamo arba Kudamo, kaip jį vadina berlynieč iai, vienos mė gstamiausių Berlyno gyventojų ir lankytojų pasivaikš č iojimo vietų.

Ryš kų į spū dį turistams daro Kaizerio Vilhelmo memorialas – Kaiser-Wilhelm-Gedechtniskirche. XX amž iaus viduryje š iai protestantų baž nyč iai buvo lemta tapti naikinimo ir kū rimo paminklu. 194.11 23 baž nyč ioje vyko pamokslas tema „Viskas praeina! “, o po kelių valandų š ventykla buvo sunaikinta dė l są jungininkų bombardavimo. Kai po karo kilo planas sunaikintos baž nyč ios vietoje pastatyti naują pastatą , tik vienas iš daugelio Berlyno laikraš č ių sulaukė daugiau nei 4.000 piktų protesto laiš kų . Pasiprieš inimas buvo sė kmingas.

Kaž kada buvusio 68 metrų bokš to griuvė siai buvo iš saugoti specialiai pastatytoje platformoje. Aplink griuvė sius architektas Egonas Ayermanas sukū rė naują koplyč ią.

Turistai restauruotą ir atnaujintą Gedä chtniskirche praminė „Mė lyna baž nyč ia“, nes baž nyč ios langai š vyti mė lynai. Š vytė jimo paslaptis slypi architektū roje: š viesos š altiniai tarp dviejų sienų , iš sidė stę.2, 70 m atstumu vienas nuo kito, apš vieč ia stiklus, į terptus į begalę betoninių „korių “, nudaž ydami stiklus paslaptinga mė lyna spalva. Aš trialiež uviai berlynieč iai seną ją baž nyč ią praminė „tuš č iaviduriu dantimi“. Berlynieč iai naujosios baž nyč ios ir bokš to ansamblį praminė „pudros dė ž ute ir lū pų daž ais“. Kas valandą nuo „tuš č iavidurio danties“ aukš č io pasigirsta varpelio skambė jimas. Virš koplyč ios altoriaus kabo Karlo Hemmeterio sukurta 4.60 m aukš č io ir beveik 6 centnerių svorio Ž engusio Kristaus figū ra, pagaminta iš vario ir cinko lydinio.

1960-aisiais kartu su Kaizerio Vilhelmo memorialine baž nyč ia ji tapo Vakarų Berlyno simboliu. Jis yra valstybė s saugomas kaip istorijos paminklas.


Breitscheidplatz, tarp Europos centro pastato ir Gedechtniskirche baž nyč ios, yra palyginti naujas Berlyno orientyras – gaublio formos fontanas, berlynieč ių š maikš č iai pramintas „mė sos kukuliais vandenyje“. Š io 1983 metais pastatyto fontano ir skulptū rinė s kompozicijos autoriai yra prof. Joachimas Schmettau ir Suzanne Weland. Š į projektą į gyvendinti padė jo architektai Reith ir Krusnik. Baseino skersmuo – 18 m, rutulio aukš tis – 4.5 m Fontanas pagamintas iš granito ir bronzos, papuoš tas gausiais ornamentais. Nuotraukose matyti, kaip natū raliai š i skulptū rinė kompozicija į silieja į didmiesč io panoramą.

Patraukliausias Europos centro reginys – „Liquid Time Clock“ – ž mogaus sukurtas Paryž iaus fiziko Bernardo Gittono kū rinys.

Vakariniame „Europos centro“ kieme – „Nutekė jusio laiko laikrodis“. Vandens laikrodis, klepsydra – nuo ​ ​ asiro-babilonieč ių ir senovė s Egipto laikų ž inomas prietaisas laiko intervalams matuoti cilindrinio indo pavidalu su iš tekanč ia vandens srove. Dideli rutuliai rodo valandas, diskai – minutes.

Nepaisant Berlyno praeities sunkumo, viena iš pagrindinių sostinė s lankytinų vietų yra zoologijos sodai. Berlyne yra du iš jų : Berlyno zoologijos sodas ir Friedrichsfelde zoologijos sodas. Berlyno zoologijos sodas, į kurtas 1844 m. pietvakarinė je Tiergarten dalyje, yra seniausias zoologijos sodas Vokietijoje, o jo kolekcija yra didž iausia pagal atstovaujamų gyvū nų rū š ių skaič ių (1 000 gyvū nų ir 1 500 rū š ių ). Antrasis zoologijos sodas buvo į kurtas VDR 1954 m. ir yra didž iausias zoologijos sodas Europoje, už imantis 160 hektarų . Aplankė me seniausią iš jų , esanč ią prieš ais „Europos centrą “.

Devintajame deš imtmetyje buvo atkurti neį prasti, per karą sugriauti zoologijos sodo vartai, pastatyti pač ioje XIX amž iaus pabaigoje. Iš Hardenbergplatz pusė s yra „Liū to vartai“, o kitoje pusė je į ė jimą į zoologijos sodą puoš ia spalvingi „Dramblio vartai“.

Skirtingai nei daugelyje kitų zoologijos sodų , č ia gyvū nų š ė rimas ir priež iū ra vyksta tiesiogiai parko darbo valandomis, o gyvū nų laikytojai š ias procedū ras daž nai paverč ia tikru š ou. „Laisvė – laisvė “ – taip š iame zoologijos sode gyvena gyvū nų karalius. Na, o aukš ti dvarai buvo pastatyti ž irafoms.

Zoologijos sodo teritorijoje yra daugybė rezervuarų , kuriuose gyvena upių ir jū ros gyventojai. „Kaip vanduo, drauge? “.

Jū rų gyvybei skirtas erdvus akvariumas ir tokios vandens erdvė s.

Zoologijos sodas yra labai populiarus tarp Berlyno gyventojų . Gyvū nai č ia yra tikri š eimininkai.


Beveik kiekvienas iš beveik 1.000 jos gyventojų yra rodomas specialiose televizijos laidose, o tokie į vykiai kaip gyvū no gimimas ir liga – naujienose.

Berlyno skiriamasis bruož as, ž inoma, yra visame pasaulyje ž inomi Brandenburgo vartai, Pergalė s kolona ir zoologijos sodas, tač iau be jų Berlynas turi dar vieną ryš kų Vokietijos sostinė s atvirumą ir toleranciją iš reiš kiantį simbolį – Berlyno lokį . Jie randami kiekviename ž ingsnyje minkš tų ž aislų , suvenyrų ir pan. pavidalu. Kokių meš kų nematė me jos gatvė se!

Baigdami kelionę po Berlyną pastebime, kad Berlynas yra netipiš kiausias Vokietijos miestas, jame tvyro ypatinga laisvė s dvasia. Č ia labai aiš kiai matomas nuostabus iš paž iū ros nesuderinamų epochų derinys: praeitis, dabartis ir ateitis darniai susipina į vientisą architektū ros, kultū ros, gyventojų , istorijos kaleidoskopą .

Automatiškai išversta iš rusų kalbos. Žiūrėti originalą
Norėdami pridėti arba pašalinti nuotraukas į istoriją, eikite į šios istorijos albumas
Монумент «Воин-освободитель» в берлинском Трептов-парке
Фрагмент Берлинской стены
Дворец Шарлоттенбург
Конная статуя Великого курфюрста - Фридриха Вильгельма
Площадь Александерплац
Фонтан Нептуна
Часы мира «Урания»
Остров музеев между двумя рукавами Шпрее
Один из музеев на острове музеев
Старая Национальная галерея
Унтер ден Линден
Дворцовый мост на Шпрее
Конная статуя Фридриха Великого
Жандарменмаркт
Памятник Шиллеру
Скульптура в парке Тиргартен
Памятники Бисмарку
«Золотая Эльза»
В Николаевском квартале
Церковь Святого Николая
У церкви Святого Николая
Скульптура «Святой Георгий – победитель дракона»
Фонтан Бэренцвингер-Бруннен
Колонка для воды
Оригинальный канализационный люк
Дом всемирной культуры (
Рейхстаг
Фасад Рейхстага со словами «Немецкому народу»
Металлические плиты с высеченными фамилиями депутатов Рейхстага, ставшими жертвами нацистов
Современный купол Рейхстага
Вид на Бранденбургские ворота с Рейхстага
Под куполом Рейхстага
Под куполом Рейхстага
Панорама Берлина с Рейхстага
Панорама реки Шпрее и вокзала Банхофф Фридрихштрассе с Рейхстага
Здание ведомства Федерального канцлера Германии («стиральная машина»)
Бранденбургские ворота
Квадрига на Бранденбургских воротах
Мемориал уничтоженным евреям Европы
Центр Западного Берлина - район Кюрфюрстердам или Кудам
Мемориал памяти Кайзера Вильгельма - Кайзер-Вильгельм-Гедехтнискирхе
Фигура вознёсшегося Христа в Кайзер-Вильгельм-Гедехтнискирхе
Сталинградская Мадонна в Кайзер-Вильгельм-Гедехтнискирхе
«Europa-Center»
Фонтан в виде земного шара (
«Часы утекающего времени» в «Europa-Center»
«Вольному – воля» - жилище царя зверей
Высокие хоромы для жирафов
«Как водичка, камрад?»
Водные просторы для морских обитателей
Берлинский мишка - один из символов столицы
Panašios istorijos
Komentarai (1) palikite komentarą
Rodyti kitus komentarus …
avataras