Kaip sutiksite Naujuosius metus, taip ir praleisite... (2)
Sausio antroji. Nustokite vė sinti. Kalnai š aukia! Jis turė jo eiti Botkin taku į Krestovaya kalną ir ten, atsiž velgiant į aplinkybes, arba pakilti į Ai-Petri, arba nusileisti į Uchan-Su. Oras vis dar saulė tas. Iš greitkelio pasiekę zoologijos sodą , radome naują objektą – delfinariumą po atviru dangumi. Kovo mė nesį jo nebuvo. Dabar jis buvo tuš č ias. Tikriausiai delfinai blogai elgė si ir jiems buvo paleistas vanduo. Pora vietų nuo kelio viskas buvo puikiai matoma, bilietų neį sigysi.
Tako pradž ioje pagaliau buvo pakabintas plakatas. Dabar to tikrai nepraleisite. Iš pradž ių buvo karš ta ir nusivilkome striukes. Tada pradė jo pū sti labai gaivus vė jelis, apsivilkome striukes. Ir taip kelis kartus. Tada ant tako pradė jo pasirodyti sniegas. Kuo aukš č iau, tuo daugiau. Ten, kur sniegas iš tirpo, o paskui už š alo, susidarė ledas. Vaikš č ioti nebuvo labai patogu. Mus aplenkė vaikinas su pilna amunicija – su bagaž inė s dangč iais, su kuprine ir su alpinigiais.
Jis trypė labai ž valiai, trumpinimais nukirsdamas kelią iki maksimumo. Tikriausiai Naujų jų metų naktį miegojo. Tada sutikome kitą vyrą , taip pat aprū pintą . Na, o mes iš ė jome pasivaikš č ioti – su sportbač iais. Tada jie mus aplenkė , tada mes juos. Pakilimo pabaigoje buvo toks nusiteikimas - prieš vaikiną , tada mes, tada vyras. Atrodė , kad esame saugomi.
Ant Krestovaja kalno mus pasitiko toks VĖ JAS, kad nedrį some prieiti prie kraš to.
Ir eidamas į Ai-Petrą kaž kas susirgo. Jei č ia taip puč ia, tai kas ten vyksta? Taip, ir sniego ten, manau, iki ausų . Ir mes su batais. Vyrai, matyt, ketino ten eiti, bet ir tai mū sų neį kvė pė .
Jie pasiliko fotosesijai, o mes pradė jome leistis Shtangeevskaya taku į Uchan-Su. Vė l buvo karš ta, net kaž kaip tvanku.
Norė jau plaukti. Už „velnio tilto“ nuo skardž io iš tekė jo krioklys.
Vaivorykš tė !
Vė jas Wuchang-Su tarpeklyje taip pat nebuvo silpnas. Jie neplaukė ir nepriartė jo prie krioklio kraš to. Na jis! Nusileidome į papė dę , dar kartą už fiksavome krioklį ,
ir jau paž į stamu keliu grį ž ome į zoologijos sodą .
Dar buvo gana anksti, o mes, pasiė mę krepš į , nuė jome į krantinę . Kalė dų eglutė turė jo giraitę .
Buvo daug ž monių , bet nebebuvo rė mo. O kur logika?
Krantė s gale atsidarė nauja atrakcija mė gstantiems pakutenti nervus „Laisvas kritimas“. 200 r nuo nosies.
Tač iau esame į pratę patys rasti nemokamų nuotykių .
Sausio treč ią ją buvo nusprę sta skirti trijų kalnų tarpekliui (Uch-Kosh). Pasiekę s kaimą Dolossi, eik taku aukš tyn.
Pradė jo snigti. Kuo aukš č iau, tuo daugiau. Netrukus visi ž monių pė dsakai iš nyko, liko tik gyvū nų pė dsakai.
Deja, mums nepasisekė sutikti pač ių gyvū nų . Tač iau tarp į vairiausių kitų buvo ir tokių , kurie atrodė kaip š unys. Bet ką š unys veikia toli nuo namų ? Be ž mogaus jie daž niausiai neina pasivaikš č ioti. Taigi, gerai, kad nesusitikome su tuo, kuris č ia paveldė jo.
Š į kartą net nepasiklydom ir aiš kiai nuė jome į tarpeklio pradž ią .
Bet sniego buvo! Gerai, kad nastas buvo gana stiprus, ir mes beveik neiš kritome. Kaž kur po sniegu tekė jo akmenuota upė .
Ir nesė kmė s atveju buvo lengva susilauž yti kojas arba, geriausiu atveju, tiesiog suš lapti. Tač iau sportbač iai jau buvo š lapi nuo sniego. Patikrinome tinklą , bet tinklo nė ra! Na, viskas kaip visada! Ir niekam nesakė , kur važ iuoja. Vadikui vis tiek nepavyko viena koja. Jis pabė go su mė lyne ir nulupta oda.
Tada viskas pasidarė smagiau, atsirado ž monių pė dsakai, o netrukus ir patys ž monė s. Bet visi kaž kodė l ė jo link mū sų , tai yra aukš tyn. Kvaila! Geriau nusileisti! Ž emiau sniego nebebuvo. Buvo tylu ir š ilta, ir, radę tinkamą vonią , pagaliau iš simaudom. Idioto svajonė iš sipildė !
Tai buvo paskutinė mū sų diena. Kiekvienoje kelionė je stengdavausi aplankyti naują vietą ar bent sugalvoti naują marš rutą . Š į kartą sugalvojau už kopti į Ayu-Dag. Kartą lipome juo š iauriniu š laitu. Bet iš draugų girdė jome, kad iš Partenito galima lipti. Tada nenorė jome eiti tuo keliu, nes ė jo per Krymo sanatoriją , į kurią į ė jimas buvo mokamas. Dabar tikė jausi, kad kooperatyvas „Kalitka“ nustojo egzistavę s.
Ir oras pradė jo prastė ti. Priė ję prie meš kos, jie pastebė jo, kad jis yra padengtas sniegu. Posū kyje į kalną iš ė jo dvi merginos, matyt, norė damos už kopti mums paž į stamu taku. Na, mes judė jome toliau. Mes eisime kitu keliu!
Partenite jie paklausė vairuotojo, kur galė tų į kopti į kalną . Jis atsakė , kad reikia iš eiti ten, kur merginos. Sakė me, kad ž inome, bet norė tume iš č ia pakilti. Sakė , kad tada reikia eiti per sanatoriją , į kurią į ė jimas buvo tiesiai autobusų stotelė je. Prie į ė jimo paaiš kinome sargui, ko norime. Sakė , kad reikia bilietus nusipirkti kasoje, tada mus paleis. Nieko daryti, nuskubė jo prie kasos ir iš klojo š imtą kraujo rublių (beveik pusę butelio portveino! ). Sargybinis mus į leido ir pasakė , kad reikia eiti į kitą kontrolė s punktą , kur mus iš leis ant kalno.
Mes vaikš č iojome krantine ir po teritoriją .
Liū tą ir didž iausią kaimo teritorijos dalį už ė mė karinė sanatorija. Į ė jimas tik su bilietais ar bilietais. Galbū t vietiniai iš duoda bilietus nemokamai. Už ką , tiesą sakant, sumokė jome, neaiš ku. Kurortas labai apleistos bū klė s. Su buvusios didybė s pė dsakais. Puikus parkas ir paplū dimys. Tai, tiesą sakant, ir viskas. Ant bilieto buvo paraš yta „Paslauga Nr. 1“ (arba 2, arba 3). Ką ji apima – istorija tyli.
Pasiekė me norimą patikros taš ką . Sargybinis ilgai vartojo spyną , už sispyrę s nenorė damas atidaryti. Maniau, kad jis nebuvo atidarytas ilgą laiką . Iš ė ję pro vartus, ė jome keliu, kildami š iek tiek į kalnė n. Pastebė jau, kad mes beveik nepriaugome ū gio. Č ia kaž kas negerai. Ir ką tu galvoji? Š iuo keliu pasiekė me meš kos už pakalį , kur prasidė jo kelias į virš ų . Ta, kurią jau vaikš č iojome, o svarbiausia – visiš kai nemokamai! Na, ar jū s ne melagiai? LOSHARY! Norė jome kaž ko naujo!
Bet nė ra ką veikti. Pradė jome kilimą . Iš arti uola, kuri iš tolo atrodė š iek tiek miltelių pavidalo, buvo gana padengta sniegu. Takas vietomis neaptvertas ir labai apledė ję s.
Kaip mums nusileisti? O oras nelabai geras. Į virš ų slinko tamsus debesis. Jū ra tapo panaš ia spalva, pateisindama savo pavadinimą .
Mums vis tiek trū ko lietaus, na, arba sniego gniū ž tė s!
Kaž kaip pakilome ir iš ė jome į apž valgos aikš telę virš Gurzufo.
Garsius Naujų jų metų pasirodymo garsus atskleidė Artek. Dieną prieš tai matė me kelis pravaž iuojanč ius autobusus su Artek darbuotojais, vienodai apsirengusiais oranž inė mis striukė mis. Kaip Amerikos nuteistieji. Pamenu, vienas mano draugas, kaž kada ten lankę sis (než inau už kokius nuopelnus), sakė , kad atė mė visus drabuž ius ir atidavė oficialius, iki š ortų .
Tako ž ymė jimas baigė si ant meš kos kupros.
Nepamenu, ar dė l š ios priež asties, ar dė l tinginystė s, bet esame č ia ir paskutinį kartą baigė me marš rutą ir grį ž ome tuo pač iu keliu, kuriuo atvaž iavome. Tada buvo visiš kai sausa ir labai š ilta. O dabar buvo sniego, o vietomis – ir purvo. Ir ant jų buvo aiš kiai matomi pė dsakai, einantys kaž kur į kairę ir ž emyn. Nusprendė me juos sekti, tikė damiesi vis dė lto iš eiti į Partenit. Pakeliui atsitrenkė me į visiš kai plokš č ią vietovę . Tikriausiai č ia nusileidž ia NSO. Iš kilo keisti rieduliai. Iš kur jie atsirado? Jiems tikrai nebuvo kur kristi. Mes jau beveik virš uje.
Ir jokių ž monių ! Vienu metu kelias iš siš akodavo. Nuė jome į kairę ir sutikome pirmuosius ž mones. Sakė , kad č ia nevaž iuokime, takas labai status ir akmenuotas. Jei to než inai, gali skristi. Manė me, kad geriausia grį ž ti į iš siš akojimą ir eiti į deš inę . Mes laiku sutikome ž mones! Teisingas kelias buvo gerai supakuotas, kelias tiesus! Ant jo nusileidome iki pat apač ios ir į bė gome į už rakintus vartus. Jie be vargo perkopė jį ir atsidū rė...Krymo sanatorijos teritorijoje. Patikrinimo punktas, pro kurį iš važ iavome ryte, liko kiek aukš č iau kelyje. Nebuvo kam pateikti bilietų . Dar kartą keikdamiesi paskutiniais ž odž iais, jie iš ė jo iš sanatorijos. Ne, jei gyvenate Partenite, prasminga mokė ti už pravaž iavimą . Nors galite ir autobusu nuvaž iuoti iki greitkelio vietos, iš kurios eina kelias į Ayu-Dag. Taip pat galite keliauti keliais takais aplenkdami sanatoriją . Bet kas juos ž ino, š iuos takus?
Laukdami autobuso, kuris kursuoja gana retai, nuė jome iki miesto paplū dimio ir į sitikinome savo į tarimais. Geriausia dalis buvo Krymo sanatorijoje, o antra geriausia – Aivazovskio. Ir tarp jų glaudž iasi nelaimingas miesto paplū dimys.
Grį ž dami į Jaltą , paė mė me Madeirą ir nuė jome į krantinę . Atsisė do ant suoliuko. Pradė jo lyti nedidelis lietus. Vienoje rankoje laikydamas stiklinę , kitoje fotiką , kvieč iu pro š alį einanč ius š unis. Kai pagavau dar vieną kadre, pamač iau, kad ji ne viena, o su policija! Jos ranka tvirč iau suė mė stiklą . Gerai, kad butelis yra kuprinė je. Fu! Pravaž iavo!
Lietus sustiprė jo. Madera baigė si. Bet aš nenoriu iš eiti. Dar neiš ė jome, bet jau noriu grį ž ti. Eikime paklaidž ioti ir nufotografuokime š lapią vakaro krantinę .
Lietus skalavo visą naktį . Ryte, kai ė jome į autobusų stotį , jis š iek tiek nurimo, bet tada vė l pajudė jo su nauja jė ga. Kai praė jome perė ją , paskambino š eimininkė . Mes niekada neturė jome jos susitikti. Ji neturė jo laiko ateiti pinigų . Palikau juos kartu su raktais koridoriuje ant naktinio staliuko. Tač iau lietaus proga š iandien ji visai nenorė jo iš eiti iš namų .
Visi pagalvojome, kaip gurkš nosime per sieną per lietų ? Suš lapkime ir į meskime lagaminą į purvą . Tač iau už Dž ankojaus lietus liovė si tarsi už uomina. Pasienyje nebuvo nei automobilių , nei ž monių (kaip ir Siabrovai dainoje). Arba jiems susisuko uodega, arba mums tiesiog pasisekė , bet po trisdeš imt penkių minuč ių mes jau lipome į autobusą mū sų pusė je.
Sniegas prasidė jo kitą dieną . Mes praslydome.
PS. Š į kartą nebuvome per daug taupū s, juk š ventė . Kelionė mums kainavo 16 tū kstanč ių rublių ir 900 UAH.
