Turkija – didžiųjų civilizacijų pėdsakais (1 dalis)
„Č ia keitė si civilizacijos, atsirado ir
didelė s imperijos mirė , č ia iš augo
Č ia gyveno krikš č ionybė , didieji filosofai,
vadai ir imperatoriai, č ia buvo sukurta istorija ...“
Ekskursija į legendinį Stambulą
Imperatorių sostinė...Ž emynuose dominuojantis miestas...Civilizacijos lopš ys...Kultū rų ir civilizacijų susitikimo taš kas...Ir tai tik dalis iš tū kstanč ių nuomonių apie Stambulą . Napoleonas sakė : „Jei visas pasaulis bū tų viena valstybė , Stambulas taptų sostine“. Ir vis dė lto š io miesto negalima apibū dinti ž odž iais. Reikia vaikš č ioti istorijos prisotintomis gatvė mis, pamatyti kū rinius, likusius iš didž ių jų Bizantijos ir Osmanų imperijos imperatoriš kų jų dinastijų , mė gautis panoraminiais vaizdais, į minti kiekviename Stambulo kampelyje slypinč ias paslaptis ir, jas iš sprę sus, į simylė ti tai. miestas iš visos š irdies...
Buvę s Konstantinopolis, o nuo 1930 m. – Stambulas, yra didž iausias Turkijos miestas, kuriame gyvena daugiau nei 13 mln.
Jis į sikū rę s kalvotoje vietovė je abiejuose Bosforo są siaurio krantuose prie Marmuro ir Juodosios jū rų , nes yra vienintelis miestas pasaulyje, esantis vienu metu dviejuose ž emynuose – Azijoje ir Europoje.
Auksinio rago į lanka europietiš ką miesto pusę są lyginai padalija į dvi dalis. Eminonu (senamiestis) yra pusiasalyje į pietus nuo į lankos ir iš esmė s iš laikė viduramž iš ką iš vaizdą . Beyoglu (Naujasis miestas), esantis į š iaurę nuo į ė jimo į Auksinį ragą , susideda iš komercinio Karakö y uosto rajono (buvusio Galata) ir Beyoglu (buvusio Pera) verslo ir kultū ros centro.
Azijietiš ka Uskudaro miesto dalis – vilos Marmuro jū ros pakrantė je Modos rajone ir didelė s karinė s kareivinė s. Stambulo dalis viena su kita jungia keltai ir tiltai. Mieste yra iš saugota daug į domių architektū ros paminklų , sukurtų Romos ir Bizantijos laikais bei Osmanų valdymo laikotarpiu.
Paž intį pradedame nuo Konstantinopolio hipodromo vietos, kur Bizantijos laikais č ia vykdavo ž irgų lenktynė s ir aistruoliai, tuo metu vadinosi „mė lynuoju“ ir „ž aliuoju“, palaikė lenktynių dalyvius. Iki mū sų laikų iš liko tik pietinis hipodromo kraš tas. Č ia iki š iol iš likusios trys garsiausios pasaulyje kolonos: „dikilitaš as“ – į ž emę į smeigtas akmuo, „ilandi syutyun“ – kolona su gyvatė mis ir „orme syutyun“ – pintinė kolona.
Mū sų dė mesį patraukia krikš č ionių Sofijos soboro katedra, kurios oficialus pavadinimas yra Ayasofya muziejus.
Bizantijos imperijos laikais katedra buvo Konstantinopolio centre š alia imperatoriaus rū mų . Po to, kai miestą už ė mė Osmanai, Š v. Sofijos katedra buvo paversta meč ete, o 1935 metais gavo muziejaus statusą . Daugiau nei tū kstantį metų Konstantinopolio Š v. Sofijos katedra iš liko didž iausia krikš č ionių pasaulio baž nyč ia – iki pat Š v. Petro katedros pastatymo Romoje.
Sofijos katedros aukš tis – 55.6 metro, kupolo skersmuo – 31 metras.
Aplankome Mė lyną ją meč etę , kuri yra tiesiai prieš ais Hagia Sophia. Meč etė buvo pastatyta 1616 m. ir, pagal sultono planą , savo grož iu turė jo pranokti garsią ją š ventyklą . Dviejų architektū ros š edevrų iš dė stymas padaro erdvę tarp jų unikalią . Jau beveik 400 metų š ie du paminklai iš dviejų tokių skirtingų , iš pirmo ž vilgsnio, ir tokių panaš ių , tiesą sakant, religijų stovi viena prieš kitą , konkuruoja didybe, grož iu, o gal ir teisumu. Oficialiai Mė lynoji meč etė vadinama Sultono Ahmedo meč ete, joje yra 6 minaretai. Savo ž inomą pavadinimą jis dė kingas plytelė ms, daugiausia mė lynoms, kurios, daugiau nei 2.000, puoš ia ją viduje, pabrė ž iant až ū rinį darbą . Meč etė s raš tuose vyrauja gė lių motyvai – tradicinė s tulpė s, lelijos, gvazdikai ir rož ė s, taip pat į vairių spalvų ornamentai baltame fone.
Keraminių plytelių raš tams panaudota daugiau nei 50 variantų.
Prieš ais Ayasofya yra Yerebatan – pož eminė galerija, aprū pinanti Konstantinopolį vandeniu. Jerebatano rezervuaras buvo baigtas statyti 532 m. ir buvo naudojamas iki XVI a. Osmanų laikais nustojo jį naudoti, tiesiog pamirš o, o iki XIX amž iaus vidurio buvo atstatyta. Š is didž iulis skliautuotas pož emis su kolonų miš ku ir iš visur varvanč iu vandeniu, su didž iuliais plaukiojanč iais karpiais, daro galingą , kaž kokį mistinį į spū dį.
Tada vykstame į Topkany rū mus, kuriuos iš sausumos pusė s supa Sur-i Sultani sienos. Š iuose rū muose gyveno ir š alį valdė Osmanų sultonai, į skaitant Suleimaną ir jo mylimą ž moną Roksolaną . Praeiname pro Babu-s-Selyam (Sveikinimų vartus) vartus.
Š ie rū mai yra pastatų kompleksas. Jo istorija negali bū ti priskirta jokiam laikotarpiui.
Jos statyba buvo baigta 1478 m. 400 metų rū mai tarnavo kaip vyriausybė s buveinė , kiekvieną kartą į juos buvo statomi nauji reikalingi pastatai, augo nuostabus Gulhane parkas. Nepaisant to, kad XIX amž iaus viduryje sultonai pradė jo gyventi kituose rū muose, esanč iuose arč iau Bosforo są siaurio, jis nebuvo visiš kai apleistas ir š iuo metu jame į sikū rę muziejai.
Rū mų viduje – graž us paveikslas.
Pro rū mų langus ir terasas atsiveria nuostabus vaizdas į Marmuro jū rą ir azijietiš ką miesto dalį , į kurią vykstame po Topkany rū mus.
Pravaž iuojame tiltą , jungiantį europinę miesto dalį su Azijos dalimi, t. y. paliekame Europos Balkanų pusiasalį ir judame į Maž ą ją Aziją.
Sustojame apž valgos aikš telė je, iš kurios gerai matosi gimtoji Europa ir europinė š io nuostabaus miesto dalis, kuri skirtingais laikais vadinosi Bizantija, Naują ja Roma, Konstantinopoliu, Konstantinopoliu, buvo Romos, Bizantijos ir Osmanų imperijų sostinė . .
Stambule, be daugybė s katedrų ir meč eč ių , yra ką pamatyti. Mums patinka savarankiš kai vaikš č ioti po miestą . Pirmiausia susipaž į stame su Laleli (tulpių ) vietove, kurioje yra mū sų vieš butis „Erden Sarayevo“. Teritorija yra netoli istorinio miesto centro ir yra š urmuliuojantis prekybos centras, kuriame gausu į vairių parduotuvių , o taip pat gyva prekyba tiesiai iš š aligatvių . Č ia vietiniai gyventojai puikiai į valdę rusų kalbą , nes yra daug Krovinių sandė lių , kuriuose turkiš ki pardavė jai iš buvusios SSRS š alių superka turkiš kus daiktus.
Paž intį su miestu tę siame miesto tramvajumi.
Tramvajai modernū s, aprū pinti modernia elektronika ir oro kondicionieriumi. Ž etonus reikia pirkti iš specialių automatų , kurie yra š alia kiekvienos stotelė s, tač iau parduodami tik už Turkijos 2 lirų monetas.
Ankara yra Turkijos sostinė
Ankara Turkijos Respublikos sostine tapo 1923 metų spalio 13 dieną , kai buvo priimtas sprendimas sostinę perkelti iš Konstantinopolio. Tai vienas seniausių Maž osios Azijos miestų , nuo VII amž iaus ž inomas graikiš ku pavadinimu Ankira (Α γ κ υ ρ α , t. y. inkaras), esantis judrių prekybos kelių , jungianč ių Europą ir Aziją , sankryž oje. Iki 1923 m. jis iš liko nedideliu provincijos miesteliu, kuriame gyveno 30 tū kst. Dabar tai antras pagal dydį Turkijos miestas, kuriame gyvena apie 5 mln.
Paž intį pradedame su tvirtove, esanč ia ant stataus kalno, kuri senovė je buvo kelio stebė jimo postas. Jame vis dar yra gyvenamų jų pastatų.
Nuo Ankaros tvirtovė s puikiai matosi miesto panorama.
Nusileidž iame nuo tvirtovė s ir vykstame į Anatolijos civilizacijų muziejų . Muziejaus ekspozicijoje – kapų palaidojimai, į vairū s dantiraš č iai, dekoracijos. Muziejaus salė se eksponuojama daugybė hetitų , lydų , urartų ir frigų laikų radinių.
Vykstame į pagrindinį š iuolaikinė s Turkijos traukos objektą – Ataturko mauzoliejų , kuris pradė tas statyti 1944 metais ir truko 9 metus. 1953 metų lapkrič io 10 dieną karstas su „visų turkų tė vo“ kū nu buvo nugabentas į Ankarą.
Ataturko mauzoliejaus komplekso dizainą sudaro trys dalys: centrinė alė ja su liū tais, ceremoninė aikš tė ir pats mauzoliejus. Mauzoliejaus pastate yra deš imt simetriš kai iš dė stytų bokš tų , kiekvienas iš jų simbolizuoja svarbiausias Mustafa Kemalio atliktas reformas, kurios turė jo į takos Turkijos valstybė s raidai.
Ant bokš tų stogų stovi bronzinė s turkiš kos ietys – senovė je tokios ieties į taisydavo palapinių virš ū nė se. Ant vidinių bokš tų sienų iš kalti Ataturko posakiai. Pač iame iš kilmių salė s centre yra oratoriaus pakyla, papuoš ta citatomis iš Atatiurko kū rybos. Paties „turkų tė vo“ kū nas yra apatinė je mauzoliejaus dalyje, kape, po simboline atminimo plokš te Garbė s salė je. Specialiuose induose, esanč iuose aplink kapą , yra iš į vairių š alies regionų atvež ta ž emė . Ypatingą susidomė jimą kelia salė su Turkijos kariuomenė s mū š ių panoramomis ir į vairių meno formų mylimo vado atvaizdais.
Visose salė se į rengti monitoriai, kuriuose transliuojami su jo veikla susiję dokumentiniai kadrai, pasisakymų į raš ai.
Mauzoliejaus pastatas iš kilę s virš puikaus Bariso parko, į kurį medž ių sodinukai buvo atvež ti iš visų Turkijos regionų ir viso pasaulio. Š iame parke š iuo metu auganč ių medž ių skaič ius siekia 48.500 tū kst. , tarp jų – daugiau nei š imtas skirtingų augalų rū š ių.
Kasmet kompleksą aplanko milijonai lankytojų ir kasmet jų skaič ius auga. Ankara gali pasigirti daugybe į domių istorinių paminklų , tač iau tarp modernių pastatų vienu svarbiausių galima vadinti Ataturko mauzoliejų.
Pagarba Ataturkui yra tokia didelė , kad kiekviena nauja vyriausybė prieš perimdama valdž ią turi aplankyti mauzoliejų , pagerbdama nacionalinio didvyrio atminimą.
Lankantis Ankaroje susidarė nuomonė , kad tai gerai suplanuotas, erdvus miestas su plač iais bulvarais ir parkais. Tač iau Ankaroje nuo 1930 m. iš kilo „gejikondu“ (per naktį pastatyta lū š na) problema.
Š iuo metu tokių pastatų skaič ius siekia 350 tū kstanč ių , o tai apskritai gadina sparč iai besivystanč ios Turkijos sostinė s iš vaizdą.
Hatuš aš as – hetitų civilizacijos sostinė
Susipaž į stame su hetitų karalystė s sostine Hattukash, kuri buvo rasta kasinė jant Bogazkojaus teritorijoje. Hetitų karalystė s sostinė , į kurta 1650 m. pr. Kr. e. , pirmą kartą rastas kasinė jimuose, kuriems vadovavo prancū zų mokslininkas Charlesas Texier. 1907-1912 m. kasinė jimuose rasta daug dantiraš č io už raš ų . Informacija apie hetitų gyvenvietes, iš likusias ant akmens lentelių , siekia 1700 m. pr. Kr. e.
Rytinę tvirtovė s sienų dalį už ima Karališ kieji vartai, į rė minti skliautinė mis arkomis, vainikuoti hetitų architektū rai bū dingais aš triais galais.
Bogazkoy liekanos, esanč ios gana erdvioje teritorijoje, taip pat apima kitas sritis, į skaitant Yazylikaya (uola su už raš u).
Š i hetitų š ventovė – viena į domiausių š ventyklų po atviru dangumi, viena iš monoteizmo atsiradimo vietų pasaulyje – yra už.2 km nuo Hatuš š aš o ir yra už tverta monumentaliais į vairių laikotarpių vartais.
Daugelio bevardž ių dievų (daugiau nei 63) atvaizdai, aptikti Yazylykay kasinė jimuose, yra Hatuš aš o III karalystė s laikotarpio (1275–1250 m. pr. Kr. ) paminklai. Maž oji galerija skirta didž iojo hetitų karaliaus Tutalijos IV (XIII a. pr. Kr. ) reljefiniams atvaizdams. Vakarinę Didž iosios galerijos sieną už ima bevardž io Dievo atvaizdai, rytinė je – Deivė s.
Kapadokija – Turkijos gamtos stebuklas
Važ iuojame į nuostabią vietovę , kuri vadinama Kapadokija, kuri persiš kai reiš kia „graž ių ž irgų ž emė “. Viena seniausių gyvenvieč ių pasiž ymi į domiu vulkaninė s kilmė s kraš tovaizdž iu, pož eminiais miestais.
Slė nio geologija dė l savo struktū ros atsirado dė l naujų Erciyes kalnų vulkaninių darinių , dė l kurių atsirado tufo sluoksniai. Dė l klimato są lygų su staigiais ir dideliais temperatū ros pokyč iais uolienose susidarė į trū kimai. Milijonus metų trukę s suspaudimas vulkaninius pelenus pavertė minkš tu tufo akmeniu, padengtu plonesniu tamsios, sukietė jusios lavos sluoksniu – bazaltu.
Anksti ryte pradedame paž intį su š ia nuostabia vietove ant ore plaukiojanč io baliono. Iš paukš č io skrydž io apž iū rime Kapadokiją , pradedant nuo Goreme Vadisi slė nio, vė liau – senovinių Jurgipo, Avanoso, Chavushin, Zelve ir Uchhisar gyvenvieč ių vietas.
Neį manoma ž odž iais perteikti jausmo, kurį patiriate, kai sutinkate naują dieną tokioje nuostabioje vietovė je ir, be to, tokioje nepaprastoje transporto priemonė je! Jū s turite tai patirti patys!
Mes ir toliau tyrinė jame š į gamtos stebuklą iš virš aus. Prieš mus atsiveria neprilygstami, dar nematyti peizaž ai. Skrendame virš buto uoloje.
Kapadokiją valdė hetitai, frygai ir persai. IV amž iaus pabaigoje buvo į kurta Kapadokijos karalystė , vė liau paskelbta Romos provincija, pavirtusia aktyviausiu krikš č ionybė s sklaidos regionu. VII amž iuje, per arabų invaziją , krikš č ioniš koji Kapadokijos dalis persikė lė į Goreme slė nį , o iki XIV amž iaus pabaigos pateko į Osmanų imperijos valdž ią.
Slė nių š laitais tekanč ios potvynių vandens srovė s ir vė jas pakeitė pavirš ių taip, kad č ia susiformavo vadinamasis „peri bajas“ (iš vertus – fė jų kaminas). Egzistuoja kelių tipų molinė s piramidė s, susidariusios dė l erozijos: kepuraitė s, kū gio formos ir grybo formos su smailiu dangteliu.
Paž intį su š iuo nuostabiu mū sų planetos kampeliu tę siame apsilankę Gö reme muziejuje po atviru dangumi, atidarytame 1960 m. Č ia, uolose tolimoje praeityje, Š v. Bazilijus kartu su savo broliais sukū rė ugdymo sistemą , pagrį stą krikš č ioniš kų mokymų suvienijimas.
Tarp reikš mingiausių lankytinų vietų verta paminė ti Š v. Bazilijaus baž nyč ią , kuri pavadinta nuo ją supanč ių sodų , Obuolių baž nyč ią , kuri pavadinta nuo baž nyč ioje iš likusių basuč ių pė dsakų Charykly Kilise (baž nyč ia su sandalais). ) ir kt. ir freskos.
Pirmieji krikš č ionys, nebegalė dami pakę sti Romos imperatorių persekiojimų ir ž iaurumo, apsigyveno pož eminiuose Kapadokijos miestuose, kuriuos pati gamta pastatė iš minkš to akmens, lengvai apdirbamo ir kurie teikė patikimą prieglobstį nuo prieš o antskrydž ių.
Š ie pož eminiai miestai susiformavo prieš Kristaus atė jimą , o apsaugos ir ramybė s ieš kantys ž monė s su meile ir kantrybe apž eldino š iuos pož eminius labirintus, suteikdami jiems baž nyč ių , vienuolynų ir bū stų iš vaizdą . Kapadokijoje rasta daugiau nei 30 tokių miestų . Jie neturi analogų visame pasaulyje ir vis dar dž iugina lankytojus savo vė dinimo sistema, oro cirkuliacijos tuneliais, apsaugos ir saugos sistemomis bei neį prastomis į važ iavimo ir iš leidimo technologijomis, moliniais š uliniais bei š iukš lių surinkimo mechanizmu. Vieną jų – 1968 metais archeologų atrastą Kaymakli, esantį.25 km nuo Nevš ehiro miesto, aplankome. Manoma, kad pož eminiame mieste tilpo daugiau nei 10 tū kst. ž monių ir jis turė jo 8 aukš tus. Po ž eme buvo patalpos: vyninė , baž nyč ia, vė dinimo sistema, miegamosios vietos, maisto sandė liavimo patalpos, virtuvė s.
Gö reme nacionalinis parkas ir Kapadokijos urvų gyvenvietė s yra į trauktos į UNESCO pasaulio paveldo są raš ą.
Konya ir Mevlana muziejų kompleksas – sufijų kultū ros centras
Sustojame Konijoje – didž iausio pagal plotą regiono administraciniame centre. 1071 metais seldž iukai kartu su Konija už kariavo didž ią ją Anatolijos dalį , o 1076 metais Konija buvo paskelbta Seldž iukų valstybė s sostine. 1442 m. miestas pateko į Osmanų imperijos hegemoniją.
Nuo 1228 m. Konijoje apsigyveno Mevlevi derviš ų ordino į kū rė jas Dž alaladinas Rumi Mevlana. Rož ių sode, Seldž iukų valdovo padovanotame Mevlanos tė vui „Iš minč ių sultonui“ Bahaddinui Veledui 1274 m. , buvo pastatytas kapas, o 1396 m. – kū gio formos kupolas. 1925 metais ordinas buvo panaikintas, o 1927 metais muziejaus kompleksas atidarytas lankytojams ir tapo sufijų kultū ros centru. Komplekso viduje eksponuojami Mevlanos ir Mevlevi judė jimo darbai, tų laikų muzikos kū riniai, kaligrafijos meno kū riniai, vertingų audinių ir kilimų pavyzdž iai.
Saulė s ir jū ros Likijoje
Atvykstame į Demre miestą (senovinis Pasaulio pavadinimas), kuriame aplankome uolų viduje esanč ius kapus. Anatolijos pietvakariuose, Teke pusiasalyje esanti ž emė , skalaujama Antalijos ir Fetijos į lankų vandenų , senais laikais buvo ž inoma kaip Licija, kuri garsė ja uolų kapais, puoš tais reljefais, kapų už raš ais, epitafijomis. Š ie sarkofagai bū dingi tik archeologams.
Kasinė jimai ir moksliniai tyrimai atskleidė Likijos istoriją , kalbą ir meną . Pradedant nuo II tū kstantmeč io pr. e. , Likija turė jo stiprų laivyną , galingą armiją ir buvo nepriklausoma valstybė . Ksantas apibū dinamas kaip didž iausias Likijos miestas. Ji buvo nepriklausoma iki 545 m. pr. Kr. e. kai jį sunaikino persų kariuomenė , vadovaujama Harpogoso. Iš paminklų , iš likusių iki š ių dienų Mir, galite pamatyti romė nų amfiteatrą , Bizantijos baziliką ir kt.
Mire taip pat yra apgriuvusi Š v.
Nikolajus, kurį aplankome. Č ia jis gyveno ir darė savo gerus darbus. Jis gerbiamas kaip jū reivių ir vaikų globė jas. Vakaruose jis ž inomas kaip Kalė dų Senelis, pas mus – Nikolajus Ugodnikas. Mikalojaus mirė.343 m. gruodž io 6 d. Mir.
Jo kū nas buvo palaidotas sarkofage, kuriam buvo pastatyta baž nyč ia. 1087 metais italų pirkliai apiplė š ė kapą ir relikvijas nugabeno į Bario miestą , tač iau paskubomis dalis relikvijų buvo apleistos.
Nusprendž iame leistis į nedidelį jū ros kruizą jachta po Kekovos salą . Saloje yra du maž i kaimeliai Uchagiz ir Kale (senovinis Simenos pavadinimas). Pakilusios Simenos zonos š laite, gerai iš silaikiusios tvirtovė s sienos viduje, yra iš tvirtos uolos iš kaltas senovinis teatras, taip pat Likijos kapai, sugriautos pirties liekanos.
Jū ros gabalas tarp Kekovos salos ir Sychak bei Teke pusiasalių turi bendrą pavadinimą su sala.
Kekova yra dviejų į lankų , besiribojanč ių viena su kita siauru praė jimu, formos. Didž ią ją dalį š iaurinė s pakrantė s už ima nuskendusio miesto liekanos, pro kurias plaukiame.
Iš metame inkarą vidury jū ros ir su didž iausiu malonumu š okame iš š ono į skaidrius Vidurž emio jū ros vandenis.
Kitą dieną leidž iamė s į kelionę laivu, ž velgdami į kerintį nendrinį Dalyan upė s kraš tovaizdį , jungiantį Koycegiz ež erą su Vidurž emio jū ra. Senoviniame Kauno mieste, esanč iame prieš ais Daljaną , vyksta archeologiniai kasinė jimai.
Tik laivu galima nuplaukti į Itsuzu paplū dimį , vadinamą jį vė ž lių paplū dimį , esantį marių gale. Č ia mes, stebė ję didž iuosius vė ž lius, einame maudytis jū roje ir deginamė s po š velnia saule ant š ilto smė lio.
Atsigaivinę mums laive paruoš tais krabais, leidomė s atgal Dalyan upe, dar kartą prasilenkdami pro pamė gtas graž ias vietas.
Taip maloniai mums baigiasi paž intis su senovė s Likijos civilizacija.
