Stokholmo kanalizacija ir kalvos
Tokių kelionių neturė jau. Iki iš vykimo 10 valandų , o mano daiktai vis dar lentynose, galvoje netvarka, vieš butis neuž sakytas (pamirš au), buvusi mergina turi lagaminą , draugas fotoaparatą ir tt Nieko nuostabaus mano Stokholmas prasideda Kijevu. Tai nebuvo eilinė verslo kelionė . Dabar man niekas nieko nerezervavo, niekas nesutiko, niekas nelaukė , gidai kitiems ž monė ms pasakojo apie Stokholmo į ž ymybes. Stokholme neturė jau nė vieno š vedo, arabo ar indo, kurį paž inojau. Ir iš kur jie atsiranda? Prie visos š ios sumaiš ties pridė kite ankstyvą skrydį , miego trū kumą , miesto ž emė lapius, pagirias, staiga sugedusias ausines. Viskas vyko neabejotinai ne pagal scenarijų , kurio aš nesugalvojau. Man tai nerū pė jo, bet ir š iek tiek bijojau.
Visos š ios pasakos apie Stokholmą : „į sikū rę s 14 salų “, „5 valandos dienos š viesos“, „mė sainiai McDonalde už.5 eurus ir alus už.3“, „Stokholmas – brangiausias miestas Europoje po Londono“ ir kt.
Oro uostas. Autobusas. Centrinė stotis. Iš lipę s iš autobuso, pasiš iauš ę s plaukais nuo nesė kmingo bandymo už migti, Ukrainos ž urnalistas nekantriai ž valgosi aplinkui. Tada jis iš siima lagaminą ir pajuda bet kuria kryptimi. Jis ne tik kad neturi ž emė lapio, bet net než ino nė vieno adreso nė vienam, net ir niū riausiam hosteliui. Suvartotas miego, maisto ir duš o troš kulio, jis bando rasti prieglobstį . Vienintelis dalykas, kurį jis ž ino apie Stokholmą , yra senamiestis, dar ž inomas kaip Gamla Stan. Nakvynė s namų Gamla Stane gausu, pasakojo paž į stami. Turė damas tai omenyje, aš klajoju su man gana nuobodž iu lagaminu než inomomis sniegu padengtomis miesto gatvė mis.
Laiko verkš lenimui nė ra daug - greič iau surasite pastogę - greitai į gausite jė gų.
Nepaisant nedidelė s pinigų sumos, kurią turiu, dabar buvau pasiruoš ę s miegoti už bet kokius pinigus. Galiausiai malonus afroamerikietis iš dovanų parduotuvė s į mano klausimą : „Ar ž inote kokį nors hostelį netoli. . kur nors? “ atsako „Jei aš neklystu. (rodo juodais pirš tais į siaurą gatvelę ), bet paklausk ko nors kito. Po 10 minuč ių jau lipau laiptais į antrą pastato, kuriame yra Castanea hostelis, aukš tą . Graž i moteris registratū roje su akiniais, š viesiomis garbanomis ir miela š ypsena, paklausė , ar anksč iau buvau už sisakę s kambarį . Pasakiau, kad ne, ir kad buvau siaubingai mieguistas. Martina (toks jos vardas) nusiš ypsojo ir pradė jo rodyti hostelį : č ia tualetas, o č ia duš as. Tai virtuvė : du š aldytuvai, mikrobangų krosnelė , elektrinis virdulys, indai. Ir tai yra produktai, kuriuos paliko kiti č ia gyvenę ž monė s, juos galite pasiimti. Ant jų visų yra „X“. Atidariau š aldytuvą ir pamač iau beveik pilną „Absolut“ butelį , kelias pakuotes pieno, sū rių , dar kaž ką . Visi su "X".
Š vedas - ekscentrikas - ne rusas, palieka degtinę . O gal specialiai rusams palieka, pagalvojau. Kas juos ž ino?
Į sikū riau kambaryje, kuriame jau gyveno 5 ž monė s: 3 vokieč iai, vienas suomis ir vienas belgas. Kaip paaiš kė jo, tai buvo jo degtinė . Po ilgai laukto ir reikalingo miego bei vakarienė s nuklydau apž iū rė ti miesto. Į sidė jau kaž kaip veikianč ias ausines ir niū riais The Doors, Radiohead ir Kino ritmais klaidž iojau per apsnigtą vakaro Stokholmą . Ė jau 7 ar 8 kilometrus, tiesiog klaidž iojau gatvė mis ir paklusau principui: „Eisiu č ia, nes mano akims patinka“. Ir tada ė miau suprasti, kad bijau veltui: miestas, nepaisant „daugiasalinė s“ gamtos, gana paprastas. Iš hostelio pasiė miau ž emė lapį ir su juo, lyg su geriausia drauge, klaidž iojome po tviskanč ią Š vedijos sostinę.
Virtuvė je per vakarienę į sivė lė į pokalbį su Henriu, tuo pač iu belgu, jam nereikalingos Absolut degtinė s savininku ir tiesiog kambarioku. Henriui 27 metai, jis plač iai š ypsosi, mojuoja rankomis ir moka 4 kalbas.
Su manimi virtuvė je jis su kitais gyventojais kalbė jo prancū ziš kai, vokiš kai ir angliš kai. Kartu su manimi, neiš manė liu, jis klausė si mano menkos neriš lių angliš kų ž odž ių srauto. Po kurio laiko, prisipaž insiu, pagirdau iš sausė jusią atmintį ir pradė jau kalbė ti. Henri, kaip ir aš , į Stokholmą atvyko vienas ir taip pat savaitei. Bū tent tada jis man pasiū lė iš gerti degtinė s. Iš pradž ių atsisakiau, bet po poros valandų jau buvome kaimynė s suomė s kompanijoje, mielai laikydamos degtinė s ir kolos taures, apie kaž ką š nekuč iavomė s. Apie dideles vietines kainas, apie ledo ritulį (kaž kodė l), apie eurus ir kronas ir net apie kukurū zus. Tada Henris, atneš ę s savo taurę prie manosios, paklausė , ką mes, rusai ir ukrainieč iai, kalbame apie skrudinimą ir stiklinių kratymą po to. Tikrai ne iš karto radau, ką jam atsakyti. "Ar mes? “. Ne, neatrodo. "Ura"? Tai visai ne iš š ios operos. „Eime! Na, tegul! – taip sakome gerdami, paaiš kinu Henriui. Henri sako „dafaite“ ir muš a man stiklą . Finca seka pavyzdž iu.
Mano taurė greitai iš tuš tė ja, o paš nekovai plepa apie kaž kokias nesą mones ir visai negeria. Palaukę s pauzė s sakau, kad ukrainieč iai ir rusai – alkoholikų tautos. Mums visiš kai trū ksta angliš kų manierų ir santū rumo. Jei jū sų š ventė je pirmiausia vyrauja pokalbis, o po to tik alkoholio už pilas, tai pas mus yra visiš kai prieš ingai: „be alkoholio - jokio pokalbio“.
Praė jo š iek tiek daugiau nei viena mano vieš nagė s Š vedijoje diena. Pabudusi pasiė miau vonios reikmenis ir nuė jau nusiprausti. Prieš tai nuė jau į registratū rą susimokė ti už kitą dieną . Kas tau patiko? - klausia Martina, - ar pakankamai miegojai? Taip, ač iū . Tu man č ia labai patinki. Atmosfera jauki. Neglostau ir neperdedu, viskas yra visiš ka (ypatinga iš raiš ka) tiesa. Aš č ia, š iuose dvaruose, net vaikš tau basas. Pasidariau sau pusryč ius: vermiš eliai, ž alieji ž irneliai, š protai pomidoruose, rož inė laš iš a, kurią kaž kas maloniai paliko, nesquik. .
Lauke saulė ta, bet š iek tiek vė su. Saulė č ia, kaip girdė jau, reta. Todė l labai apsidž iaugiau, kai pabudau apie 9 valandą ir pro lange pamač iau saulė tą orą . Nusprendž iau keltis anksti, kad š iame ž iemos mieste gauč iau kuo daugiau saulė s.
Po pusryč ių pakeitus „stalo-pilvo“ vietą , keliauju į Sö delmarm rajoną , kur, pasak patikinimų , atsiveria geriausios miesto panoramos. Bū tent ten vakar klajojau, bet dar než inojau, kad yra kalvos, nuo kurių iš virš aus matai Stokholmą . Pasiimu neš iojamą jį kompiuterį , kad galė č iau raš yti tiesiai iš į vykio vietos. Na, pusryč iai baigė si, aš jau pakeliui.
Atrodo, č ia skraido viskas: nuo sukiojanč ių ž uvė drų virš karališ kų jų rū mų , vieno ar kelių nuolat skraidanč ių malū nsparnių , drą sių š vedų , skraidanč ių virš kelio degant raudonam š viesoforo signalui ar savų – dvirač iais. Ir, ž inoma, kainos. Kainos č ia labai didelė s.
Apskritai š vedai stebina savo lengvumu ir net abejingumu savo miestui. Sunku pastebė ti stovinč ius romantiš kus ar apsikabinusius š vedus. Net tik stovinč ius sunku pastebė ti: visi kaž kur lekia. Ne, stovė ti ant tilto, rū kyti, mą styti, mė gautis saulė s spinduliais ant vandens, pagaliau ž iovauti. Jokiu bū du, jie neturi laiko. Tik į priekį . Taip pat netelpa į galvą , kodė l yra š viesoforai. Ypač kai kuriose vietovė se, kur gatvių plotis nevirš ija trijų metrų . Š viesoforai Stokholme yra beveik formalus dalykas. Ir nieko, kad š viesoforai č ia kaip patys š vedai – visur. Skrendantiems š vedams š viesoforai nereikalingi: jie laisvai š okinė ja per gatves, nejausdami kaltė s ir, ko gero, neerzindami už.50 metrų nuo jų esanč ių automobilių vairuotojų . Tai č ia normalu. Daugiausia dė l to, kad gatvė s č ia tokios siauros, kad kelią galima pereiti trimis keturiais ž ingsniais.
Net mamos su vež imė liais to negaili. Vikriai, ž odž iu, š ie stokholmieč iai.
Gyvenu už trijų minuč ių nuo karališ kų jų rū mų ir pagrindinių senamiesč io lankytinų vietų . Tiesa, man jie didelio į spū dž io nedaro, ir aš visada juos aplenkiu be są ž inė s grauž aties. Tač iau man imponuoja sargybiniai, nuolat ž ygiuojantys per rū mų teritoriją . Man jų gaila, nes jau vakaras, ir niekas, iš skyrus mane, jų nemato. O tiems, kurie manę s net nepastebi, pagal mintinai iš moktą scenarijų yra gerai su kojomis. Jei bū tų mano valia, iš leisč iau juos visus namo. Š iaip ar taip, jie nekariavo du š imtus metų , ir tikiuosi, kad to nesitikima. Niekur. . O namie gal jų ž monos laukia ar draugai su alumi aludė je. Bet kiekvienas turi savo kryž ių . Jam ž ygiuoti, turistams – į jį pasiž iū rė ti. O mano tikslas yra toliau tyrinė ti Stokholmą.
………………………………………………………………………… ...................................
Kol kas š vedai save parodo tik iš geriausios pusė s, nors nieko ypatingo nedaro.
Visi, nuo jaunų iki senų , yra gerai apsirengę . Ir, ko gero, tai ne tik š vediš kų drabuž ių flagmano – H&M, kuriam Stokholme atstovauja daugybė parduotuvių , nuopelnas. Su skoniu š vedai turi absoliuč ią draugystę ir harmoniją . Tač iau jau po kelių dienų net ir meistriš kai apsirengę ž monė s susilieja vienas su kitu, tai yra, su bendra mase - viskas siaubingai gerai, bet siaubingai tas pats: aulinukai, į vairių spalvų dž insai daž nai jais apvyniojami, š alikai (jie dovanojami). č ia ypatingas dė mesys) visų spalvų ir dydž ių , odinių krepš ių , portfelių ir kt.
Visiems gerai ž inoma tautos meilė dizainui pasireiš kia ir pač iame mieste, ir patalpose: į viską malonu ž iū rė ti. Dizaino miestas, dizaino miestas. Jums nereikia eiti toli, č ia yra paprastas pavyzdys. Kasdien, kai gaminu sau pusryč ius, pietus ar vakarienę , pro mano hostelio langus matyti butas, kuriame gyvena vieniš a š eš iasdeš imtmetė moteris.
Ant jos virtuvė s palangė s – didž iulis krepš ys su didž iule raudona duona. Ant salė s palangė s buvo pastatytas gė lių vazonas ir į mantri ž vakidė su deganč iomis ž vakė mis. Butas toks jaukus ir elegantiš kai į rengtas, kas sukelia š velnumo. Č ia ji sė di ir ž iū ri televizorių , net neį tardama, kad kiekvieną dieną atiduodu duoklę jos buto puoš ybai. Galbū t ji vis tiek ž iū rė s pro langą ir paž velgs į aukš tą aukš č iau, kur mano spindinč iame veide sulauks nuoš irdž ios manę s š ypsenos.
Visa tauta man daro kaž kokį lygų , ramų , jei taip galima sakyti, į spū dį . Jaunimas, vidutinio ir vyresnio amž iaus ž monė s yra panaš ū s manieromis, elgesiu, eisena ir net judė jimo gatvė mis ritmu. Š vedai vaikš to greitai ir už tikrintai, retai ž iū ri į akis, nes jų galva pusiau nuleista. Vyrai daž niausiai yra labai graž ū s ir iš pirmo ž vilgsnio seksualū s bei charizmatiš ki.
Savotiš ki kieti vaikinai raž ienomis, š viesiomis garbanomis ir iš raiš kinga iš vaizda. Bet viskas dė l tos pač ios priež asties: „Jū sų č ia daug tokių š aunių : viskas iš karto teisinga“ - grož is iš tirpsta savaime. Tikrai než iū rė ti ir apsisukti į visus? Ne, aš nesu gė jus. Prieš ingai, aš labai myliu moteris. Bet graž ios moterys č ia – kaip dieninė s pelė dos: man nebuvo lengva jas rasti. Š vedijos moterims trū ksta grakš tumo, moteriš kumo, lengvumo eisenoje, elegancijos ir seksualumo, pagaliau. Lyg vė luodamos į paskutinį laivelį į rojų , moterys stač ia galva verž iasi gatvė mis. Vyrai: vieni dalykiš ki, kiti į ž ū lesni, be didelių ceremonijų , irgi kaž kur lekia. Porų nedaug. Į retenybę . Bet visa tai, su kuo susidū riau, mane tiesiogiai už kariavo. Bendras grož is, ar panaš iai. Arba prieš ingai: kuo maž iau, tuo labiau patinka. Ir tik vaikai, į viską spjaudydami, bė ga ir linksmai š ū kauja, mojuodami tautinė mis vė liavomis ir balionais.
Pamirš au paminė ti š unis. Pilna!
Maž as, didesnis, gauruotas ir su š ykš tu kailiu. Kartą pamač iau juodą pudelį , jis vis dar dendis. Taigi, iš esmė s, maž i pū kuoti asilai su palaidinukais ir labradorai.
Kitas dalykas, kurį noriu pasakyti apie ž mones, yra jų draugiš kumas ir noras padė ti. Aiš ku, netikrinau, kaip reaguos padė ti nuneš ti lagaminą į stotį ar sumokė ti už nakvynę hostelyje, o parodyti kelią , paaiš kinti, kas ir kur yra – š tai jie iš drį sta. Nejuokauju, geriausias miesto ž emė lapis – patys š vedai. Tiksliau – jų atsakymai ir dalyvavimas padedant. Jie taip nori jums padė ti, tarsi patektumė te į nelaimingą atsitikimą ir jums skubiai reikia perpilti kraują . Š iek tiek sulenktas, bet š iek tiek, patikė k manimi. Kartą ieš kojau vienos kalvos (Fanfagan), nuo kurios atsiveria panoraminis Gamla Stan ir kitų miesto dalių vaizdas.
Viena moteris, kaip š vedų mandagumas siū lo tokiose situacijose, rodo man kelią ž emė lapyje, nes link mū sų einanti pagyvenusi moteris, pamač iusi mus, iš kart nukrenta: „Ar galiu tau padė ti? “. Vis tiek graž u, po velnių . Bet vė lgi, aš neklausiau apie lagaminą . .
...................................................... Muziejų sala ...................................
Patogumui Stokholme dauguma muziejų yra dviejose salose: Djurgarden ir Skeppsholmen, o kartu jie sudaro didž iausią parką pasaulyje. Medž iai ir muziejus: pasivaikš č iokite ir tyrinė kite. Nuvykti į Holmseną iš Gamla Stan nė ra sunku, tiesiog pereikite kelią (Stromgatan, tada pasukite į Blasienholmskajen). Tada pervaž iavę s karū nuotą tiltą (iš abiejų tilto pusių už dė tos dvi geltonos karū nos), atsiduri saloje. Pervaž iavę nepamirš kite nufotografuoti nuostabaus Gamla Stan vaizdo, iš č ia atsiveria bene vienas geriausių senamiesč io vaizdų.
Tuomet susirasti reikiamą muziejų nebus sunku: ž enklai, rodyklė s ir jū sų intuicija be jokių sunkumų nuves į vietą.
Treč ią vieš nagė s Stokholme dieną praleidau hostelyje. Lauke buvo š alta, o pasivaikš č ioti nebuvo daug nuotaikos. Aš padariau tai, ką perskaič iau. Baigiau skaityti Hamsuną ir pradė jau nuo Strindbergo. Perskaič iusi 2 pjeses supratau, kad tai mano raš ytojas. Treč ią valandą nakties bendrajame kambaryje pasigirdo mano už sitę sę s juokas – to priež astis buvo nuostabus Strindbergo humoras.
Pabudę s ir tradiciš kai nusiprausę s po duš u ir papusryč iavus nuė jau į muziejų . Jį rasti taip pat paprasta, kaip kriauš es gliaudyti: tiesiog iš š ok į Drottninggatan gatvę ir niekur nesisukdamas ieš kok namo numeriu 85. Už poros kvartalų nuo muziejaus kaip sidabras kelyje spindė s Strindbergo darbų citatos. Jie driekiasi beveik iki pat muziejaus, taip padalijant kelią į dvi dalis. Idė ja priklauso tam tikrai Ingrid Falk ir Gustavo Aguerro, kurie savo idė ją į gyvendino 1998 m.
Muziejus – butas, kuriame raš ytojas gyveno paskutiniais savo gyvenimo metais. Net jei jū s niekada negirdė jote apie Strindbergą ir visiš kai nesidomite literatū ra, verta aplankyti š į muziejų , kad galė tumė te parodyti nedidelį pasirodymą . Garsais muziejaus kū rė jai apdovanojo negyvus daiktus: taigi, į ė jus į miegamą jį , pasigirsta durų beldimas, į langą , iš niekur, pasigirsta tū kstantosios minios riaumojimas. Iš karto nesuprasdamas, kas vyksta, nevalingai ž iū ri pro langą ir akimis ieš kai rė kianč ių ž monių . Tada randi ekraną -planš etę , kurioje viskas paaiš kinta: 1912 m. , Strindbergo gimimo dieną , 1.000 ž monių minia apsupo 85 namą ir sveikino raš ytoją . Kabinete, kuriame tiesiogiai dirbo ž inomas š vedų dramaturgas, stovi stalas, ant jo – visi improvizuoti aksesuarai: tvarkingai iš eilė s sulankstyti pieš tukai, lempa, ž vakė , popieriaus lapai, apvalū s stiklainiai. Kiek toliau yra biblioteka.
Staiga kaž kas pradeda kosė ti, pasigirsta raš omo pieš tuko garsas, dar kaž kokie garsai gyvi, bet neaiš ku, iš kur sklinda iš einantys garsai. Akimirksniu ateina supratimas – tai pats Strindbergas kosė ja. per dauginimą si. Ir taip visą laiką : skamba telefonas, kavos aparatas už plikytas – niekada než inai, kur laukti staigmenos. Visiš ka atrakcija.
Vaikš č iodami bute atsiduriate mini galerijoje.
Dirba: antradienį - sekmadienį : 12 - 16 val
Kaina: 50 kronų.
Miestas keistas. Paslaptingas. Praleidus ten savaitę ir pravaž iavus ją kone aukš tyn ir ž emyn, nė ra jausmo, kad š is miestas buvo už kariautas, iš tyrinė tas. Prieš ingai, tai visiš ka paslaptis. Nenuostabu, kad tai karalystė . Tai kaip pasakoje: nerū pestinga, lengva, š iek tiek utopiš ka. Po Maskvos, Niujorko ar Singapū ro Stokholmas atrodys kaip CHILL-OUT. Savotiš ka vieta prieš vakarė lį prieš triukš mingą vakarė lį su fejerverkais ir limuzinais. Stokholmo ritmas yra tarsi slampinė jimas hamake: linksmina ir už liū liuoja.
Ž inoma, tai ne Maldyvai ar Jamaika: Stokholmo gatvė s pasmerktos vaikš č ioti. Architektū rinis ansamblis, vanduo už kariaujantis ž emę , tyla naktį , š iaurė s vė jas, trinkelė s senamiestyje, dinamiš ki š vedai: tai turbū t mano Stokholmo galvosū kis.
