Susitikti su protėviais: kelionė į Uralą
Per keturis elementus link protė vių
Kelionė s moko labiau už viską . Kartais viena diena, praleista kitur, suteikia daugiau nei deš imt metų gyvenimo namuose. – A. Prancū zija
I skyrius. Nuo Europos iki Azijos
Praė jusią vasarą kartu su draugais, begalybė s mylė tojais, tikrais gyvenimo maksimalistais leidome į neį prastą , nepaprastą kelionę : dalį kelio teko į veikti traukiniu, dalį automobiliu, dar vieną atkarpą vandeniu, paskui pė sč iomis. , pagaliau, mū sų laukiau arklio marš ruto. „Tik du ar trys tū kstanč iai kilometrų , tik smulkmenos! – prieš kelionę iš siš iepę pridū rė draugai. Prisikimš ę kuprines bū tiniausių dalykų , kurių gali prireikti klajokliui gyvenimui kelyje ir miš ke, patraukė me į stotį .
Mū sų kelionė s tikslas buvo apž iū rė ti gimtuosius kraš tus, graž iausias Pietų Uralo vietas, vykome į protė vių tė vynę , prie civilizacijos š aknų . Už metę lagaminus ant virš utinių , anaiptol ne erdvaus skyriaus lentynų , pajudė jome. Gelež inkelis iš Rusijos sostinė s į Baš kirų sostinę truko beveik parą : bemiegė naktis su ratų garsais ir monotoniš ka diena, kai kalbama apie viską ir apie nieką iš karto, grož isi už lango praeinantys kraš tovaizdž iai, trumpi sustojimai, saldi arbata ir trauktinė . kava, tirpū s makaronai, traš ki kepta viš tiena, bulvė s, atvirukai, kryž iaž odž iai.
Ten, sutemus, vienas vaizdingas paveikslas pakeitė kitą ir pamaž u virto viena rusiš ka didž iulė s vidurio Rusijos miestų ir kaimų spalva su didž iulė mis stepių , Volgos motinos, tankiais spygliuoč ių miš kais. Kuo daugiau miš kų , tuo arč iau Uralo tė vo. Kiek ilgas, koks trumpas mū sų gelež inis vež imas atvedė mus į Ufos plentą ir netrukus sustojo „akmens juostos“ š irdyje, Baš kirijos sostinė je – Ufos mieste. Tada mes pasiuntiniu persikė lė me į atokų kaimą vaizdingos Baš kirijos Beloretsky rajone.
Iš pradž ių lygus, beveik tiesus kelias pradė jo vingiuoti ir klysti, o stepių reljefas virto kalvota ir vingiuota kalnų grandine. Uralas nė ra Kaukazas, bet tai gali bū ti tiesa! Tokio grož io dar nematė me, nebent Kryme ar Kaukaze. Kalnų serpantinas, atrodė , buvo už burtas, nuneš damas mus vis tolyn nuo civilizacijos, iš skirtingų pusių mus supo tik aukš ti kalnai ir tankū s ž ali miš kai. Maž daug viduryje mū sų kelio horizonte, kaž kur ten, ryto migloje, pasirodė kaž kas balto.
Papraš ė me vairuotojo sustoti kelkraš tyje, paaiš kė jo, kad balta buvo ne kas kita, kaip didž iulė snieguota Jamantau kalno virš ū nė . Ji, kaip milž inas, iš kilo virš didž ių jų Uralo platybių . Su malonumu ž iū rė jome į Pietų Uralo gamtos grož ybes, į kvė pė me kalno, taigos oro ir klausė mė s iš automobilio sklindanč ių garsų : „Ai, Uralai, tu, mano Uralai, ž ilaplaukis Milž inas, Uralas! . - Tikrai "š ventas kalnas! " Aš pasakiau. – Ir legendomis apipintas. - gudriai pastebė jo mū sų vairuotojas, prisidegė cigaretę ir tę sė : - Daug istorijų sklinda aplink š į kalną , beje, aukš č iausią pietų Uralo taš ką .
Ž monė s jį vadina „bloguoju kalnu“, sako, kad š iame kalne gyvenanti piktoji dvasia stato kliū tis ir intrigas turistams ir keliautojams, už klydusiems į Jamantau. Tiesą sakant, kalnas sumū rytas iš akmenų krū vos ir, ž inoma, netinkamas ganytis, prieigos prie jo pelkė ti ir nepravaž iuojami, galbū t dė l to ž monė s kalną vadino bloguoju. Daž nai kelyje vietiniai man sakydavo, kad č ia, virš š ios vietovė s, matė neatpaž intus skraidanč ius objektus. Než inau, tikė ti ar ne? ! Aš pats to nemač iau!
Jie taip pat sako, kad neva č ia, kaž kur š iose didž iulė se erdvė se, yra paslė pta slapta karinė bazė , apie tai daug raš ė laikraš č iai ir ne tik rusiš kai, apie tai kalbė jo net amerikieč iai. Kiek tikė ti informacija? ! Vė lgi, než inau, galiu pasakyti tik tuo, kuo esu tikras: kalnas laikomas už daru paprastiems mirtingiesiems, bet tai paaiš kinama paprastai - radiacija! Taip, tai buvo bū tent padidė ję s radioaktyvumas, sovietiniais metais č ia ž uvo daug kalinių statant urano ir radono kasyklas, iki š iol č ia vis dar labai daž nai randami apleisti siaurieji gelež inkeliai, š achtos, vaiduoklių gyvenvietė s.
Kadaise, 90-ų jų pradž ioje, š iose dalyse buvo raketų karinis dalinys, tač iau dabar viskas apleista. Š iose vietose buvo ir mano draugas, senas kelio ieš kotojas, turbū t iš važ inė ję s visą Uralą . Taigi š io objekto artumą jis paaiš kino radioaktyvumu. Ten, kalno virš ū nė je, pamatė betoninį sraigtasparnių nusileidimo aikš telę , vietomis apleistus karinius dalinius su visu komplektu rū dai gaminti reikalingų į rankių : ventiliacijos š achtomis, pož eminiais š uliniais, panaš iais į citadeles, einanč ius kaž kur giliai po ž eme, betoninius pastatus, greič iausiai, rū dai saugoti.
Prie į ė jimo į juos visur buvo paraš yta: „Be dozatoriaus neį eikite! “. - Bet kokiu atveju! Kalbė ti istorinė mis temomis, ž inoma, gerai! Pats laikas mums eiti! Ir pajudė jome toliau. Pravaž iavę keletą baš kirų kraš to kaimų ir kaimų , atvykome į Kagą , praeityje - laisvų jų kalinių koloniją ir gamyklinį gelež ies apdirbimo kaimą , dabar - vieną iš turistų srautų centrų Pietų Urale. Č ia mū sų kelionė baigė si, o prieš mus buvo arklio-vandens marš rutas.
Iš sikrovę iš maš inos bagaž ą ir apsidairę pajudė jome saulė s, vė jo ir nuotykių link. Kage mū sų laukė rusiš ka banya, naminis stalo serviravimas, vakarinis raudonas saulė lydis. Kitą rytą greitai už kandę nuė jome pasiž iū rė ti savo ž irgų ir pasimokyti jojimo pagrindų . Erdvioje proskynoje prie mū sų nuomojamos trobelė s ganė si grynakraujai baš kirų erž ilai: stiprū s, raumeningi ir liesi. Kiekvienas pasirinko juodai rudą arklį . Turiu pasakyti, kad nelengva pabalnoti ž irgą!
O kaip į domu senovė je ž monė s visame pasaulyje keliaudavo tik ž irgais? ! Don Kichotas Lamanč eskis, Trys muš kietininkai, Rič ardas Liū taš irdis, Tamerlane!! ! Nekeisiu savo nuomonė s. Jis kietas ir nelabai patogus. Nors tada pripratome ir net pradė jome ganė tinai ž valiai risnoti, kartais š uoliais per didž iules Uralo platybes. Jū s taip skraidote ant savo arklio, tai už gniauž ia kvapą ! Ir nieko š iame pasaulyje nė ra, tik vė jas, kuris vysto ž aismingus gauruotus ž irgų plaukus ir laisvas mintis, kurios tuoj nuneš a į begalinį tolį!
Tokiose kelionė se instinktyviai supranti, koks ramus ž mogus miš ke. Malonu klaidž ioti po saulė tą miš ką , kvė puojant puš ynų ir kalnų ž olių aromatais, klausytis paukš č ių č iulbė jimo ir iš matuoto upių č iurlenimo bei susiliejimo su gamta į vientisą visumą . Kartkartė mis pakeliui sutikdavome keistus, galbū t kiš kio pė dsakus, kelis kartus pamatydavome voveres, iš gą sdintas stirnos. Valgė me daug miš ko uogų : mė lynių , bruknių , kaulavaisių , avieč ių . Iki pietų mū sų maž asis bū rys jau š turmavo kalną .
Š laitas status ir kietas. Bet arkliai stropiai snū duriavo ir lipo toliau. Pagaliau pateko į pač ią virš ū nę . Prieš akis atsivė rė nuostabiausias vaizdas: kalnai, visa eilė debesų ir bekraš tis dangus, besitę siantis už horizonto. Atsidū rė me ant aukš to Baltosios upė s kranto. Ore tvyrojo kepsnio kvapas. . . Netoli nuo mū sų , š iek tiek pasroviui nuo upė s, matė si dū mai.
II. Susidū rimas su kalbanč iu vandeniu
Ganė tinai pavargę jojimo trasoje nusprendė me atsikvė pti ir pailsė ti bei atsigaivinti nuė jome prie lauž o dū mų . Po penkiolikos minuč ių jie leidosi ž emyn, aplenkdami kalnų grandinę . Č ia mū sų laukė staigmena. Plyne ganė si kaž kieno arkliai. O už kelių metrų , upė s kryptimi tarp puš yno, galingai stū ksojo trys aukš tos indė nų palapinė s-palapinė s. Realybė s jausmas pradė jo kaž kur dingti. Mes juos matė me ir netikė jome savo akimis. Indai egzistuoja! Tai nė ra iš radimas. Bent jau garsiai lojantys mus pasitikę juodi š unys patvirtino to, kas vyksta autentiš kumą .
Jo keturkojus sargybinius prisiminė aukš taū gis – stovyklos vyresnysis – Klaidž iojantis po miš kus. Jis maloniai pakvietė mus į savo stovyklą . Greitai suriš ę savo arkliams kojas, paleidome maitinti ir pailsė jome. O jie patys, pravė rę burnas, klaidž iojo paskui svetingą š eimininką . - Oho! Vigvamai? Į domu, ar jie rankų darbo? pasipylė mū sų klausimai. Klaidž iodama po miš kus š ypsojosi ir pasakė : – Tai ne vigvamai, o tipiai – kilnojami Š iaurė s Amerikos indė nų bū stai, ž inoma, pasidarė me patys.
Per keturiolika stovyklos gyvavimo metų iš mokome daug: kū renti lauž ą be degtukų , statyti namą be į rankių , dirbti su karoliukais ir oda, taikliai š audyti, mė tyti tomahauką . Keturiolika metų gyventi č ia, kalnuose be civilizacijos! Protas nesuprantamas. Kai paž iū rė jome į centrinį tipį , vienas iš indė nų gamino maistą ant š ventos ugnies, skroblai tyliai filosofavo, ž iū rė dami į geltonas liepsnas. Trobelė s viduje viskas atrodė neį prasta: strė lių virpulys, meš kos oda, pilietinio karo karabinas.
Ir prislopinta atmosfera, lengvas maisto ir ugnies aromatas, nevalingai nusiteikę s savę s apmą stymui, apmą stymams, atviram pokalbiui. Per pietus kalbė jomė s. Paaiš kė jo, kad indė nai iš Ufos atvyko pailsė ti nuo miesto š urmulio, o kartu pasimokyti iš gamtos harmonijos ir natū ralumo, galiausiai – norė dami daugiau suž inoti apie indė nų tradicijas ir paproč ius. – Neį prasta indų tematikos vaikų stovykla paauglių klube „Rosstan“ vyksta jau ne pirmą kartą .
Pernai važ iavome į Belorecko sritį , prieš tai buvome Ishimbay srityje, bet labiausiai man patinka č ia, Burzyan regione, netoli nuo urvo, upė s, vietos graž ios. Nuo liepos pirmosios pas mus atė jo pirmoji vaikinų pamaina, dabar darbą baigė vaikų stovykla „Degantis vanduo“. Č ia rengiamos pow-wow dienos. Kaime buvo ž monių , kurie aistringai domė josi indė nų studijomis, tų , kurie visą vasarą stovykloje dirbo animatoriais, auklė tojais, konsultantais, instruktoriais“, – tę sė stovyklos vyriausiasis vač ič unas, „Rosstan“ paauglių klubo vadovas Aleksejus Allikas. Kodė l indė nai, o ne skautai, pavyzdž iui? Aš paklausiau.
– Viskas prasidė jo nuo F. Cooperio, M. Reedo knygų , nuo filmų apie Č ingač guką ir jonaž olę . Indai yra bene š variausia tauta, gyvenanti harmonijoje su iš oriniu pasauliu. Todė l ir pasirinkome juos, nors klube veikia ir kitos istorinė s ir etnografinė s stovyklos: baš kirų „Syfanak“ ir slavų „Ros“ – O jū sų stovyklos programa? Kam jis skirtas? – paklausė me dar kartą – Viena pamaina – deš imt dienų , kiekvienos lenktynė s programa unikali ir į domi. Bū dami kaime vaikai mokosi dainuoti, š okti, daryti rankdarbius, mą styti „indiš kai“ harmonijoje su gamta.
Taip pat dalyvauja konkursuose, karuose, mielai renka vienas kitam vardus. Į stovyklą gali atvykti visi, sulaukę dvylikos metų , ir ne tik Ufoje gyvenantys paaugliai, bet ir kitų miestų gyventojai. Mū sų kaime jau lankė si paaugliai iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Tiumenė s, Kaliningrado. Kitais metais greič iausiai vyksime į kitą teritoriją – vietos ž emė turė tų pailsė ti. Mū sų pokalbis truko beveik dvi valandas, laikas prabė go nepastebimai. Tač iau mums reikė jo judė ti toliau. Padė kodami Klaidž iojimui po miš ką už į domią istoriją , mes, apstulbę ir suintriguoti, iš vykome į savo stovyklą .
III dalis. Kelias ant vandens
Jie vė l iš vyko. Š į kartą mū sų kelias buvo per lygumą , pailsė ję arkliai greitai neš ė . Vakare pasiekė me kitą prieglaudą . Miš ko prieglaudoje mus pasitiko girininkas-sargas, maž daug keturiasdeš imties metų vyras. Padė jo mums su gyvu „transportu“, mikliai iš balnojo keturis arklius ir pamaitino. Mes, neš vaistydami dienos š viesos, paskubomis susimontavome palapines, ruoš ė me arbatą , sumuš tinius ir pavargę susė dome prie lauž o. Buvo vakaras. Prieblanda nepastebimai nusileido ant ž emė s, iš pradž ių už dengė medž ių virš ū nes, o paskui už pildė visą mus supanč ią erdvę .
Horizonte š en bei ten matė si tik baltai pilkų debesų lopinė liai, o tarp puš ų š oko ugnies atspindž iai. Mū sų bū rio organizatorius, patyrę s ir nuotykių į kvė ptas reindž eris-vadovas Vladimiras, mums paaiš kino tolimesnius veiksmus: - Rytoj paliekame č ia su dė de Miš a arklius ir plaustais leidž iamė s upe. Tenka nuplaukti daugiau nei septyniasdeš imt kilometrų . Prieš mus yra didž iausias senovė s ž mogaus urvas Urale... O dabar visi miega! Kelkis š eš tą ryto. „Mirusieji“ už migo.
Iki ryto rajoną apė mė tirš tas rū kas. Bet tai mū sų nesustabdė ir pasitikė jome Belajos tė kme. Tarp smaragdinių kalnų upė s tė kmė arba už š alo, tada vė l į gavo pagreitį . Ypač sunku buvo plyš iuose, kai plaustas beveik sė dė jo dugne, o mes, š okinė dami per akmenis, stū mė me jį rankomis. Pamaž u rū kas iš sisklaidė ir saulė apš vietė vietovę .
Atrodė , kad vanduo virsta š viež iu pienu. Wilyaya, Belaya, dar ž inomas kaip Agidel, atvė rė mums naujus než inomus ir svetimus horizontus: gauruotas uolas, pakrantė s uolas, gė lių ir š ieno kupetų laukymes, apleistus namus, kaimus. Daugelį deš imč ių kilometrų mū sų palydovai yra kalnai ir medž iai. Vakare prisiš vartavome deš iniajame Agidelio krante netoli Kapovos urvo atokiuose Starosubkhangul regionuose.
IV. Civilizacijos iš takose
„. . . Maž iausiai galvojau apie į ė jimą į urvą ir labiausiai nustebau, kai pamač iau prabangią aukš tą grotą su grakš č iais linijų vingiais. . . “ F. Simonas.
Kadaise š iuose augalijos ir ž vė rienos turtinguose miš kuose gyveno senovė s ž monė s, bū tent č ia, Kapovos oloje, gimė mongoloidų -kaukazoidų civilizacija. Dabar, praė jus tū kstantmeč iams, š imtai mokslininkų ir piligrimų su smalsumu atvyksta į pirmykš č io ž mogaus bū stą . Ryte skubė jome prie gamtos paminklo, prie finougrų kalbinė s bendruomenė s iš takų . Ė jome per miš ką iki kordono „Kapovos urvas“, rezervuotame, beveik pasakiš kame kraš te, aptikome bič ių ir bitininkų muziejų .
Galiausiai miš ko takas mus atvedė prie balto akmens senovinio Kapovos urvo skardž io, į Shulgan-Tash (vert. iš baš k. „Vanduo paliktas po akmeniu“). Savo iš vaizda jis primena didž iulį didingą portalą , kuris gali nustebinti daugelio vaizduotę , nes jo aukš tis prilygsta š eš ių aukš tų pastatui. Grandiozinę gamtos struktū rą juosia kalnų kanjoną primenanti kalvagū bris, už kurio toliau kelio nebė ra. Bū tent č ia mums než inomas ir tū kstantmeč ius slepiamas senovė s ž mogus nutapė pirmuosius savo paveikslus.
Judant tamsiame vidurinio aukš to tunelyje ž ingsnis po ž ingsnio prieš mane tarsi atgyja istorija, o kartu ir pirmapradis sapiens medž iotojas. Š tai raudonų figū rų mamuto, arklio, raganosio pieš iniai „Pieš inių “ kambaryje, juos pamaž u keič ia magiš ki geometriniai ž enklai, simboliai „Chaoso“ kambaryje. Š tai jis, primityvus ž mogus kuria lauž ą , š tai jo moteris ant lauž o kepa mė są , o pats pieš ia mamutą , kad tai prisimintų ir parodytų kitiems medž iotojams. Nuotraukos siū lo, nurodo, leidž ia, padeda prisiminti.
Akies mirksniu prieš mus nuš vito iš tisa paleolito era, savotiš ka senolių meno galerija. Tikrai gigantiš kas karsto kompleksas Shulgan-Tash. Keturių aukš tų , savo dydž iu panaš us į devynaukš tį , laisvai talpinantis 9 sales, 2250 m pož eminių perė jų , pož eminę upę , grotas ir koridorius. Vasarą urvas gelbė jo nuo karš č io, o esant blogam orui už uovė ją ir saugumo jausmą suteikė ne vienai primityviai bendruomeninei š eimai.
Tai liudija ir č ia rasti kepti moliniai indai, ir darbo į rankiai, ir ginklų elementai; o anglis ir mamuto ilties fragmentas rodo, kad senovė je urve degė lauž ai. Č ia taip pat vykdavo į vedimo apeigos, vadinamosios iniciacijos apeigos. Kai berniuką , vieną naktį iš buvę s než inomame tamsos ir siaubo pasaulyje, tarsi sugė rė pabaisos urvas, o ryte jį iš vė mė ir tapo ž mogumi, nugalė jusiu mirtį ir grė smingą pabaisą . Kepurė lė -dangtelis-dangtelis.
Aplink pasigirdo š velnus, š velnus trenksmas. Taigi neį prastas pavadinimas. Kadaise iš aukš tų Deimantų , Kriš tolinių , Vaivorykš tė s, Kupolo salių skliautų varvė jo vandens laš ai, formuodami antplū dž ius, keistas, kepurė s formos stalaktitų , stalagmitų , gė lių , urvų perlų ir dryž ių antplū dž ius. Shulgan-Tash, apsuptas vandens iš skirtingų pusių , nenustoja stebinti. Ž monė s tiki, kad Mė lynojo ež ero vandenys, kaip „gyvas vanduo“, gydo, atgyja. Ten, prie į ė jimo iš prieš ingos pusė s, taip pat yra „negyvas“ negyvas Š ulgano (Shulgen) ež eras.
Pasak legendos, piktasis vandens padiš has, pralaimė ję s mū š į , surado bedugnį baseiną ir į jį nė rė . O teigiamas herojus Uralas-batyras, norė damas nuž udyti nedorė lį , nusprendė iš gerti negyvą ež erą . Tač iau jis neapskaič iavo savo herojų stiprybių ir mirė nuo supuvusių Š ulgeno vandenų . Iki š iol piktoji diva Shulgen ir kitos piktosios dvasios gyvena negyvuose Shulgan-Tash vandenyse. Iš tamsios prieblandos iš lindome nuš vitę , atradę kaž ką naujo savyje, savo są monė je, į giję nematomą ryš į su savo protė viais.
Pagal tradiciją jie tylė dami ė jo į savo stovyklą , neatsigrę ž ė , bijodami negrį ž ti namo. Maž daug savaitę keliavome po Pietų Uralą , prisiminimai ir į spū dž iai iš liko visam gyvenimui.
