mano meilė Izraelis
Neseniai atvykau iš Izraelio. Jei atvirai, aš nenorė jau iš vykti į „tė vynę “, nes bū damas Izraelyje sugebė jau suprasti: Tė vynė yra ten.
Aš niekada to neturė jau savo š alyje. Bet Izraelis. . . Dabar sė dž iu ir prisimenu – kiekviena lą stelė nori – TEN. Jauč iu, kad yra mano. Mano ž emė ir mano laimė .
Sunku. . . Sunku č ia – tarp liū č ių ir vė jų – prisiminti, kad kaip tik vakar š vietė.35 laipsnių saulė ir Negyvosios jū ros druska. Vieš patie, 17 dienų – bet kaip jos mane pakeitė . Niekada nebebū siu tokia pati. Ir Dovydo ž vaigž dė ant mano kaklo man tai iš kalbingai primena. Neturiu teisė s tiesiog pamirš ti, kaip jauč iausi, kai kelionių vadovas kalbė jo apie Libano karą . Važ iuojate autobusu per dykumą , pro smė lį , kalnus ir kiaurasamtus namus, ir… norisi apkabinti š iuos ž mones ir š ią š alį . Norė č iau pavydė ti jiems drą sos, solidarumo ir TIKĖ JIMO. Tikė jimas Dievu, tikė jimas savimi, tikė jimas galimybe bū ti laisvas savo ž emė je. Kokia kaina š i nepriklausomybė atsirado dė l kanč ių , kiek ž monių aukų... Jauč iu tik didž iavimą si š ia tauta – per 60 metų , kad iš dykumos lopinė lio sukurč iau tokią graž ią š alį , noriu bent kai kurių kad ž ydų tauta taptų man bū dinga. Atsakymas paprastas: č ia, Paž adė tojoje ž emė je, viską statė me savo rankomis – kiekvieną ž olė s stiebą . Kodė l mama taip myli savo vaiką – juk tai jos kū ryba. Taip yra ir su mū sų š alimi. Kiekvienas ž ydas jauč iasi į trauktas į Izraelio kū rimą . Mes galime pakeisti istoriją . Galime prisidė ti prie savo valstybė s kū rimo.
Į spū dž iai – vandenynas.
Į kiekvieną jū rą į meč iau po monetą . Ž inojau, kad č ia grį š iu. grį š iu namo.