Madagaskaras – baobabų šalis

„STEBUKLAS“: „Madagaskaras – baobabų žemė“ 2015 m. rugsėjo 13–23 d.

Penkiolika tūkstančių kilometrų per žmogaus ir gamtos griuvėsius ir skurdą

Ir vėl aš už neigiamą. Kai kurie mano draugai stebisi: „Miracle“ laikote geriausia kelionių kompanija, kodėl jums tai asocijuojasi su kritika. Aš ne tik galvoju, bet ir esu pasiruošęs faktais įrodyti, kad stebuklas tikrai yra geriausias. O neigiamas... Kur be jo mūsų tikrovėje. Tik tai neturi nieko bendra su stebuklu. Kaip sakoma, musės atskirai, kotletai atskirai.

Taigi pradėkime nuo žmonių. Madagaskare jų yra 20 mln. Vidutinis darbuotojo atlyginimas, pasak gido Olivier, yra apie 20 USD per mėnesį. Kiek vienam su dvikoju nukrenta su šaukštu, žino tik Viešpats. Bet faktas yra tas, kad 10-15 vaikų šeimoje čia yra įprasta norma. Taip pat reikia atsižvelgti į bedarbius, kurių skaičių taip pat žino tik Dievas.

Pensininkų (be pensijų) akivaizdžiai mažiau, nes žmonės gyvena tik iki 50 metų.

Pagrindinis, pagrindinis maisto šaltinis didžiajai daugumai gyventojų yra čia auginami ryžiai. Kurių darosi vis mažiau, nes ekologinė grandinė buvo sunaikinta pumpuruose. Būtent: beveik visa sala buvo iškirsta mišku. Miškas buvo iškirstas – upės seklios ir net išdžiūvo. Upės išdžiūvo – nėra su kuo pilti ryžių čekius. Tada kodėl jie pjauna šaką, ant kurios sėdi? Taigi juk medis yra vienintelis maisto gaminimo ir šildymo šaltinis, nors ir pats primityviausias, bet būstas. Užburtas beviltiškumo ratas.

Visi šeimos nariai dirba, jauni ir seni. Vyras, kaip ir prieš milijonus metų, rankiniu būdu kirtikliu skaldo didelius akmenis nuo uolos. Žmona jas plaktuku sulaužo į smulkesnes dalis. Toliau vaikai plaktukais „kaliasi“ iki mažų frakcijų. Taip Madagaskare gaunama skalda, už ką – jokios statybos ir kelių.

Kurios tarptautines korporacijas, kad iš salos atimtų jos turtus. Beje, jie samdo ne vietinius gyventojus, kurie nieko negali padaryti statyboms, o kinus. Mažylė vos išmoko vaikščioti, o ant galvos jau nešasi dviejų litrų talpos plastikinį vandens butelį į kalną. Matyt, šeimoje tai jos pareiga. Ir taip visur ir visame kame.

Ką galima gauti iš tokio tikrai vergiško darbo be jokio perdėto? Mūsų gidas Olivier, vienintelis iš keliolikos vaikų šeimoje, prasibrovė į žmones, tapo intelektualu. Tačiau kad ir ko jo paklaustų, jo mėgstamiausias „Tumorow“ iškart buvo atsakytas – rytoj. Patriotas. Jis nori atstatyti savo tėvynę. Bet kad kas nors kitas tai padarytų. Pavyzdžiui, Rusija, kuri rimtai tikisi. Ar dėl to, kad Madagaskaro Respublika vis dar vegetuoja skurde, jei net geriausi jos atstovai tikrai nori likti tik išlaikytiniais.

Civilizuotose šalyse, jei ką nors pamiršite viešbutyje, viskas bus grąžinta sveika ir sveika. Čia ne taip. Kad ir ką pamirštum, užmiršk visai. Net jei prisimeni po valandos – kitą. „Tumorow“, – šypsodamasis atsako Olivier, paprašytas paskambinti į viešbutį, „yra palydovų prizas“.

Žvejai renkasi viską, kas švaru – nuo ​​jūros iki mailiaus. Ar jie nesupranta, kad palieka save be didelės žuvies? Tikrai jie supranta. Bet valgyti norisi šiandien, bet dar turi gyventi iki rytojaus. Visą kelią, kai tik sustojo mūsų autobusas, tarsi iš žemės pasipylė vaikų pulkai išskėstomis rankomis. Bet jie prašo ne pinigų, o duonos – jiems neprieinamo skanėsto. Gavę bandelę, kaip išalkę šuniukai, nekramtydami ryja gabaliukus, tikėdamiesi gauti daugiau. Nuo žvilgsnio jums stos plaukai.

Taigi, mieli bendrapiliečiai, jei norite pamatyti tokią pagrindinę Madagaskaro įžymybę, skubėkite į šią salą. Mėgaukitės reginiu niekur, bent jau nenoriu.

Tačiau Madagaskaras – baobabų ir lemūrų šalis, pasakys išmanantis skaitytojas. Gal būt. Buvo. Senovėje, kai dar visur buvo apaugę mišku. Dabar baobabus galima pamatyti tik nedideliame privačiame rezervate, kurį aplenksite per pusvalandį. Jūs netgi galite paglostyti lemūrus ant jų kailio, jei duosite jiems bananą dar dviejose labai mažose, vėlgi, privačiose rezervacijose. Tiesa, yra du ar trys valstybiniai atogrąžų miškų draustiniai, kuriuos gyventojai taip pat po truputį mažina. Būtina išgyventi šiandien, bet pabandyti gyventi iki rytojaus.

Ir vis dėlto mūsų grupės turistai liko patenkinti kelione. Ypač moterys. Įskaitant todėl, kad jie nepraleido, neignoravo net ir labiausiai apleistos parduotuvės.

Taigi, 200 tūkstančių rublių, išleistų bilietui, nėra veltui.

Ir paskutinis. Turėsiu drąsos patarti mūsų vyriausybei už turistines keliones į Madagaskarą visiems apmokėti valstybės lėšomis. Esu įsitikinęs, kad tuoj mūsų šalyje smarkiai sumažės ne tik disidentų, bet ir tiesiog nepatenkintų Rusijos realybe.

PS. Kotryna, kaip visada, buvo viršuje. Kas ji? Kas žino - žino. O kas nežino – teiraukitės įmonės, čia jos paslaptis. Jūsų nuolankus tarnas neišduoda svetimų paslapčių.

PPS. Noriu pabrėžti: viskas, kas parašyta aukščiau, yra tik, kaip sako biurokratai, grynai mano asmeninė nuomonė. Grupėje mūsų buvo apie dvi dešimtis. Žinoma, kiekvienas turi savo požiūrį į visus klausimus. Tavo klusnus tarnas kalba tik už save. Vladimiras Antonovas

Komentarai (2) palikite komentarą

2 komentaras

Rodyti kitus komentarus …