Ką aš galiu pasakyti, mano senas drauge

„Stebuklas“: „Kelionė per Rytų Afriką + atostogos Zanzibare“ 6.9.14 - 21.9. keturiolika.

„KĄ PASAKYTI, MANO SENASIS DRAUGA,

mes kalti tik dėl vieno, kad... “, tikėdami siaučiančia reklama, per daug tikimės iš lankymosi gamtos rezervatuose. Reklama siaučia, nes ji neatsakinga. Tarkime, kas nors žada gauti mėnulį iš dangaus, pašoka – negavo. Jis gūžčios rankomis: nepasisekė, gal kitą kartą pasiseks.

Žinoma, reklama yra ne Stebuklas, ji būdinga visiems kelionių organizatoriams. Ir pabandykite ką nors būti sąžiningu, tai yra, vadinti daiktus kastuvais. Jis tuoj išskris į vamzdį, jei visi verslo kaimynai vienbalsiai žada aukso kalnus, pieno upes ir želė krantus.

Dabar konkrečiai. Garsusis Murchison nacionalinis parkas.

Išties per safarį pamatėme beveik visus Afrikos žolėdžius, net du senus liūtus, kurie užmigo po krūmu ir nekreipė į mus jokio dėmesio. (Akivaizdu, kad už tai jie buvo išmušti iš pasididžiavimo. Arba tam, kad nepamaitintų laisvųjų).

Ne mažiau žinomas ir Nakuru ežero nacionalinis parkas. Skelbime žadama: „Šimtai tūkstančių flamingų nudažo Nakuru krantus rožine spalva“. Tiesą sakant, šimtas, gal pusantro blogai matomų individų tolumoje ir net prieš saulę. „Kita atrakcija parke – nykstantys juodieji raganosiai“, – rašoma skelbime. Tačiau paprašykite vietinio gido, kad jis jus aprodytų ir iš jūsų juoksis.

"Ambosalis yra vienas gražiausių parkų dėl vaizdo į Kilimandžarą." (Iš reklamos). Bet, pirma, ši pagrindinė Afrikos viršūnė, pasak gido, yra šimtas kilometrų tiesia linija. Antra, beveik visada debesyse, kaip ir mūsų atveju.

Čia, be tų gyvūnų, kurie jau buvo matyti Murčisone, žadami gepardai, leopardai ir liūtai (nors ir su neaiškia fraze „galima pamatyti“). Mes matėme tik gepardus laimingos avarijos dėka, apie kurią kalbama toliau.

Masajų kaimas su savo beviltišku skurdu ir nesibaigiančiu „mani“ (juk masajai – Afrikos čigonai) pešimu padarė tokį slogų įspūdį, kad po jo visi atsisakė lankytis dar dviejuose kitų tautybių kaimuose.

Manyara parke reklama žada pagrindinę atrakciją – į medžius laipiančius liūtus. Tačiau vietiniai gidai atsisakė juos parodyti net už papildomus porą šimtų dolerių. Slaptas ginklas ar įmonės paslaptis? Greičiausiai patys aborigenai šiuos medžių alpinistus pažįsta tik iš nuogirdų. Jei jie iš viso egzistuoja, bent jau šiame parke.

Ir galiausiai, anot reklamos, Afrikos perlas – didžiulis dubuo, 250 kvadratinių kilometrų kaldera, priešistorinis ugnikalnis, beje, įtrauktas į UNESCO „Pasaulio gamtos paveldo“ sąrašą. Jau čia, reklama aistringai garantuoja, pamatysite absoliučiai visus Afrikos gyvūnus neregėtais kiekiais, nes jie neturi kur bėgti iš šio natūralaus dubens ir tai neįmanoma. Dieną prieš tai jie ilgai ginčijosi, kol užkimo, ar likti čia keturioms ar šešioms valandoms. Po dviejų valandų drebėjimo po deginančiais spinduliais džipais per dulkėtą, beveik išdegintą dykumą, visi tyliai sutiko grįžti į viešbutį. Deja, be jau matytų žolėdžių, jie žiūrėjo iš toli, iš kelio (arčiau važiuoti draudžiama, kaip ir Merčisone), tik keli liūtai ir mieguistame snaudulyje gulinčios hienos.

Poilsis Zanzibare yra specialus straipsnis. Tai galėjo pasirinkti tik neapgalvotumas. O tai, kaip sako vokiečiai, nėra gerai.

Nešvarus vanduo, nes vandenyno banga visą laiką išplauna molingą krantą, ypač per potvynius ir atoslūgius. Prie vandens – nei vieno gulto ir skėčio, jie tik kieme prie baseino. Nepaisant atogrąžų, negausios augmenijos (tuzinas mažų vazoninių palmių, vėlgi prie baseino). O pamatyti visoje saloje beveik nėra ką. Ar galima nuvažiuoti į prieskonių gamyklą už keturiasdešimt dolerių, kurie kelis kartus brangesni nei Maskvoje. (Galbūt tie patys Zanzibaro, bet tiekiami urmu, be galimybės nulupti patiklius turistus). Taip, daug kartų patrauklesni už Zanzibarą bet kokie Turkijos ar Egipto kurortai, kuriuose bent jau yra ką pamatyti. Netgi sąlygos tiesiog nieko nedaryti skiriasi, nes dangus ir žemė Zanzibarui nepalanki. Labai reikšmingas punktas.

Į Zanzibarą buvo padarytas specialus aviacijos apvažiavimas, iš esmės papildomas turistinis maršrutas su visais iš to kylančiomis materialinėmis ir laiko nuostoliais. Be to, Dar - es - Salame prieš lėktuvą praleista dešimt valandų. Vieni Stambulo oro uoste sėdėjo šešias, o kiti – visas 12 valandų. O jei iškart po rezervatų pasuko Maskvos kryptimi tiesiai, tai toje pačioje Turkijoje galėtų pigiau ir geriau pailsėti ne tris su puse dienos, kaip Zanzibare, o bent savaitę. Kartojame: ir pigiau, ir kokybiškiau.

Ne – ne, nemanykite, kad šių eilučių autorius yra nusiteikęs prieš šį maršrutą. Visai ne. Netgi tiesiog aplankyti patį Rytų Afrikos centrą – didžiulė laimė. Bet kai rimtai tau dokumente pažada vieną dalyką, o mainais gauni dešimt kartų mažiau, turi pripažinti, kad tai be jokio perdėto išsižada net ir tai, ką matai.

Gerai žinoma, kad medaus statinę gali sugadinti tik musė tepalu. O kas įdomiausia, nemažai to, kas buvo pažadėta, būtų galima įgyvendinti tinkamai organizuojant bylą.

Beveik visos kelionių agentūros šį unikalų maršrutą kuria pagal kažkada nusistovėjusį modelį. Lygiai taip pat, kaip, tarkime, miestuose ar istoriniuose paminkluose, vienuolynuose ir kituose griuvėsiuose. Bet jei griuvėsiai niekur nedingsta ir juos galima aplankyti bet kuriuo paros ar nakties metu, tai gyvūnai - atsiprašau. Jie, skirtingai nei žmonės, turi žiaurų režimą. Visas organizuotas gyvenimas – medžioklė ar net medžioklę imituojantis žaidimas – tik ryte ar vakare. Garsioji Afrikos karštis vidury dienos – griežčiausia siesta, kai Afrikoje užšąla visa gyvybė. Net žolėdžiai mieliau snūsta lovoje, jei įmanoma, pavėsyje, o dar geriau – vandenyje. Mėsėdžiai... Tokių karštyje pilna to žodžio prasme dieną su ugnimi nerasite.

Net ir bijodami alkio, negalite priversti jų išsimaudyti garų pirtyje, gauti maisto po kaitria saule. Kodėl, jei tą patį daug lengviau padaryti ryte arba vakare šaltyje. Tuos pačius gepardus Ambosalyje pamatėme visai atsitiktinai, kai prieš pusryčius (pabrėžiu, ne specialiai tam anksti ryte, ne auštant, o prieš pat pusryčius devintą valandą) išvažiavome bandydami pamatyti bent Kilimandžaro kontūrus dengia debesys. Dėl to kalnas buvo praleistas, bet jie pamatė geperdus.

Tačiau turistai, kartojame vėl ir vėl, pagal nusistovėjusią tradiciją atkakliai ir kvailai toliau išvedami į safarį tiesiog vidury dienos, per patį karštį. (Ngoro-Ngoro kalderoje pas mus buvo daugiau džipų nei pačių gyvūnų). Taigi ką jūs norite pamatyti šiuo paros metu, net jei, kaip sako biurokratai, tai yra prieinama? Deja, mūsų kelionių kampanijos ir operatoriai čia yra tikri, žinomi biurokratai.

Kiekvienas, kuris pagaliau nuspręs sulaužyti šią blogą tradiciją, atsidurs pačioje palankiausioje padėtyje – prieš kitus. Žinoma, tai padaryti nėra taip paprasta. Sulaužyti tradicijas visada sunku. Ir vis tiek turite sugebėti įrodyti, kad esate būtent tai, kuo sakote esąs. Viena reklama, šį kartą tikra, o ne netikra, kainuos nemažus centus. Bet gal žaidimas vertas žvakės?

Ir galiausiai, teigiama, norėčiau užbaigti šią apžvalgą kitu epizodu. Mūsų grupėje kartu su vyru dirbo „Miracle“ darbuotoja, operatorė Jekaterina Tarasova. Nepaisant to, kad ji neužėmė jokių pareigų (pirkau bilietą už savo pinigus ir keliavau su visais kaip eilinis turistas), visada organizaciškai padėdavau vietiniams gidams. O kai Zanzibare neužteko dviejų vietų rezervuotame viešbutyje, ji savo iniciatyva kartu su vyru išvyko į kitą kur kas prastesnėmis sąlygomis.

Taigi „Stebuklo“ parako kolboje vis dar yra parako ir jo kazokiškos jėgos neišseno. Vladimiras Antonovas

Komentarai (0) palikite komentarą

0 komentarus

Rodyti kitus komentarus …