Didelė Žemė
Š iandien nusipirkau bulvių ir silkių!
Aš noriu pabė gti! - Pasiilgau silkė s!
Jo nė ra Š li Lankoje! - kaip ir nė ra alaus sū dytos dž iovintos ž uvies! (labai retai).
Ir tai yra Ceilono saloje, vandenyno viduryje!
- Tu netiki manimi?
O, jū s suž inosite daugiau!
Č ia omarų kvapą jauč ia tik sveč iai restoranuose – vietiniams tai neį perkama „prabanga“, kaip mums ikrai.
Taigi, mes esame Š ri!
Lyg neramus vė jas lė ksime per derlingą Š ri Lankos ž emę , ž velgdami į visus mums paruoš tus, parodymui salos kampelius, vos spė sime suvokti ir pajausti tai, ką matė me ir girdė jome.
Mus valdė smalsumas ir smalsumas.
Lenktyniavome dž ipu (mes, vairuotojas, gidas) ir sustojome kiekvienam mū sų praš ymui ir, ž inoma, ten, kur norė jo mū sų gidas (mokė si Maskvoje dar septintajame deš imtmetyje, lankė si Kijeve, Charkove, dabar pagal pasak jo, jis skaito istorijos paskaitas vietiniame universitete, mė nulio š viesas ekskursijose).
Stebė jomė s, domė jomė s, nespė ję susivokti, kas vyksta, domė jomė s viskuo – ir salos gamta, ir joje esanč iais miestelių , kelių ir kaimų inkliuzais, š ventyklomis, parkais – ir joje gyvenanč iais ž monė mis.
Jie tarsi smė lio grū deliai vandenyno paplū dimyje, pagauti gyvybė s bangos, į silieję į bendrą atoslū gių ir atoslū gių tė kmę , č ia tiesiog gyvena savo gyvenimą , beveik negalvodami apie paties gyvenimo prasmė s didybę.
Po keturių ekskursijos dienų į vidų.10 dienų kritome ant paplū dimių smė lio ir negalė jome iki galo suvokti to, ką pamatė me, o norė jome pamatyti daugiau ir dar ne iki galo paž intų , ir savarankiš kai ieš kojome nuotykių.
Nors č ia ant Vandenyno kranto kas valandą , bet kasdien stebė jome gyvas bū tybes ir salos gyventojų gyvenimą.
Jie gyvena kuo puikiausiai, kai kurie augina ryž ius ir darž oves, kiti renka arbatą ir vaisius, kiti ž vejoja ir prekiauja, arba tarnauja vieš buč iuose, vež a beveik viską , ką tik galima iš versti.
Viskas juda iš gyvenimo judė jime tarp egzotiš kų miš kų , kalvų , paplū dimio smė lio, palmių ir vandenyno bangų po amž ina pietine saule!
Š alies viduje nebuvo jausmo, kad esi saloje, nebuvo svetimumo nuo iš orinio pasaulio jausmo.
Vienintelis dalykas, kuris sugrą ž ino į realybę , buvo „nesė kmė s“ ir mobiliojo ryš io trū kumas (pavyzdž iui, sms ž inutė s į ž emyną galė jo prasiskverbti į krū vą tik po kelių valandų ar net parą po iš siuntimo).
Galvojome apie socialinį statusą , iš silavinimą , aistrą sportui, kultū rai ir susidarė į spū dis, kad visi salos gyventojai nedalyvauja politikoje, o ką jau kalbė ti apie demokratijos siekimą , kaip tokią . Kaip ir kur palikti savo pagrindinį pė dsaką , kuriame tikrai pasiseks, jiems nelabai į domu.
Jie gyvena bendrystė je su savo rū š imi, atsiduoda tokiems, kokie yra, jie tiesiog (o ne tiesiog) gyvena, maitinasi vietinė s gamtos dovanomis ir kad viskas, kas auga iš apač ios į virš ų , yra surenkama, valgoma ir panaudojama. .
Bet vis tiek reikia kaž ką sodinti, auginti ir puoselė ti, kitaip jis pats nepasimaitins. Jie už siima nuolatiniu, regis, są ž iningu, bet gyvybiš kai svarbiu iš gyvenimo „verslu“. Stebimė s jais, tamsia jų odos spalva, saulė s kaitintais kū nais, drumstomis tamsiomis akimis, š ypsenomis geltonais dantimis...
Jie taip pat nustemba pamatę baltus veidus ir tikrai nori prieiti ir pasikalbė ti, bent kaž kaip parodyti savo susidomė jimą , už duodami pirmą jį klausimą : kas tu toks? (Kas tu esi? )
Nustemba, apsidairo, sustoja, apž iū ri, parodo savo vaikams ir baltą odą , ir baltus plaukus. O vaikų maž os rankytė s tiesiasi paliesti š į stebuklingai jiems neį prastą reiš kinį – baltą jį ž mogų.
Visi geranoriš ki, visi ne be susidomė jimo.
Jie irgi susimą stę , kaž kur skuba – reikia ką nors daryti, bet daž nai sustoja, pasisveikina, net jei esi kitoje kelio pusė je, o atvaž iuojantys ž monė s š ypsodamiesi pasisveikina. Kartais neaiš ku, kodė l jų š ypsena kyla iš to, kad jie pamatė egzotiš ką (baltą ž mogų ), ar iš to, kad jie tikrai yra, visiems geranoriš ki.
Jei stovi ir apsidairai, vadinasi, jie tinka. Kaž kas yra kuklus ateivių atž vilgiu, kaž kas, pagal mū sų sampratą , yra kruopš č iai į kyrus (ypač tai suprantama, tuk-tukų savininkai). Tač iau š is lengvas bendravimas prasideda atsargiai ir pagarbiai – tai salos gyventojų pasiekimas, antraip izoliacijos vė jas jiems padarytų daugiau ž alos nei naudos, o pati dvasia į simylė ti savo Š ri Lanką iš dž iū tų , jei bū tų kitaip.
Jie didž iuojasi savo Lanka ir visada klausia: - Na, kaip tau patinka mū sų Š ri Lanka?
(Greater Magnificent Earth), jie mielai klausosi glostanč ių nuomonių apie š alį ir apie save, kaip apie draugiš kus ir besiš ypsanč ius ž mones.
Ir ne be praš ymo Smoke (rū kyti), nei sako, leisk man parū kyti - tu esi mano draugas, nes man į domu, kokią cigaretę tu rū kai ir kas tai yra, ir kas tu toks, jei rū kai taip neį prastai. Po cigaretė s jie pasiruoš ę jus lydė ti ir ką nors pasakoti bent valandą , maž iausiai tris. Tu tik sakyk ką nori – atneš , parodys.
Bet jū s, tarsi, privalote ką nors duoti, nes jie jū sų nuoš irdž iai apie tai klausia.
Jų nuoš irdumas privedė mane prie to, kad penktą dieną supratau, kad likusiai kelionei cigareč ių neuž teks.
Netgi mū sų vairuotojas Dž amilis (jis prisipaž ino, kad nerū ko! ) papraš ė cigaretė s ir į sidė jo į kiš enę.
– Rū kysiu namuose ramioje atmosferoje.
Taip jis parodė jums pagarbą!
O namuose jis, aiš ku, pasigirs naujove – mentolio cigarete, iš ž emyno, iš Ukrainos (apie kurią niekas namuose než ino, kaip mes, pavyzdž iui, než inome apie majų gentį.
Yra keletas cigareč ių prekių ž enklų veislių . Cigaretė s taip pat parduodamos vienetais.
Rū kyti saloje brangu, pakelis vietinių cigareč ių kainuoja 4 dolerius ir daugiau.
Pavyzdž iui, LM ir Dunhill kainuoja nuo 4.5 iki 5.5 USD. - tai tik pavadinimas, su europietiš kais prekiniais ž enklais jis daugiau nesusiję s, - stipraus tabako (kaip ir Turkijoje) gamyba vietinė.
Vietiniai, dirbantys gyventojai (statybininkai, ž vejai, valstieč iai) - rū ko ž olelių lapus su kreidos ir migdolų miš iniu, bet nieko bendro su rū komu deginanč iu tabaku - jie kramto š į miš inį , reguliariai su pasigardž iavimu spjaudydami raudoną skystį.
Š io „ritualo“ jausmus ir poveikį europieč io kū nui, manau, apibū dinti atskirai.
Salos gyventojai puikiai ž ino savo politinę sistemą , kurioje gyvena, ir egzistuojantis kelių religijų sankaupa (vietinis budizmas, portugalų kolonialistų palikta krikš č ionybė , Rytų musulmonai ir induizmas) iš skiria juos iš ž emyninių bruož ų . Č ia viskas susiliejo į vieną , visiš kai netrukdydami vienas kitam, o š velniai susiliedami į vieną , į iš tisą savitą tautybę su savomis tradicijomis, kaž kur panaš ią į indiš ką , kaž kur į Rytų Afrikos.
Pompastiš kų š ventyklų saloje nė ra. Net daugybė Budos statulų , vė limai miestuose, veltiniai prie kelių , nuo maž ų iki didingų , sė dinč ių ant kalvų „nespaudž ia“, o š velniai susilieja su supanč ia gamta.
Mū sų aplankytos budistų š ventyklos iš siskiria š vara ir baltu gaivumu, iš puoselė ta teritorija, ž aliais plotais.
Indijos š ventyklos taip pat nė ra tokios aukš tos kaip Indijos, jos iš siskiria aš triu piramidiš kumu su daugybe smulkiai iš raiž ytų daugybė s dievų figū rų.
Maž os katalikų baž nyč ios, sinagogos ir meč etė s yra tarsi pastatytos į gatves ir miestų kvartalus, š iek tiek iš kilusios virš dviejų ar trijų aukš tų namų ...
Tai apibendrintas š alies vaizdas. Dabar verta apibū dinti kai kurias vietas, kuriose teko lankytis.
R. S. : (kol kas pastaba, tada į terpsiu į tekstą )
Į pirmą klausimą – iš kur tu? – atsakė me „iš Ukrainos“ – mū sų nesuprato.
Tik vieš butyje, kuriame jie gyveno, o š alia jo (darbuotojai) supratingai spustelė jo liež uvius,
– O, Ukraina!
...bet, ir mums buvo aiš ku, kad į bet kurį š alies pavadinimą jie taip reaguoja, kad neį ž eistų sveč io.
Nors iš vaizda jie skiria vokieč ius, britus, prancū zus nuo slavų.
Mū sų pozicijoje daugeliu atvejų tekdavo aiš kinti, kad Kijevas nė ra Maskva, ir rodydami ant delno, braiž ydami ž emė lapį , kad yra Juodoji jū ra, Dniepro upė...bet tai to nepasakė . jiems bet ką...Jie sutiko, linktelė jo galvomis „taip-taip“, bet net ir tada buvo aiš ku, kad jie maž ai ž ino apie ž emyną.
Ir, Kijevo „Dinamo“, vardai – Š evč enka, broliai Klič ko – jiems visiš kai nieko nesakė.
Mū sų rusakalbis gidas Munidasa (Muni) pasakojo, kad informacija per televiziją , radiją , internetą yra itin apribota ir kontroliuojama valdž ios ir yra susijusi tik su š alies vidaus į vykiais bei teigiama už sienio politika...kad tik vietiniai gyventojai daug girdė jau apie kitas š alis, o kas ten vyksta, š iuo metu – ne, jie než ino.
Pavyzdž iui, sausio 21 d. , atvykę į Kijevą , suž inojome apie Italijos kruizinio lainerio Costa Concordia nuolauž ą , kuri 2012 metų sausio 14-osios naktį už plaukė ant seklumos prie Toskanos krantų.
Tač iau nei naujienose, nei Š ri Lankos laikraš č iuose apie š ią avariją nieko nebuvo. O mū sų gidai, kurie mus informuodavo (mū sų praš ymu) apie kasdienius į vykius, pasakojo ne ką , o kas vyksta už Š ri Lankos ribų.
Buvo atvejis. Mū sų dž ipo vairuotojas Dž amilis (š velnus, tylus, labai malonus vaikinas - 28 m. , nuoš irdž iai kiekvieną dieną , ryte, mums į teikė po vieną gė lę ) po 4 dienų ekskursijos po š alį suž inojo, kad apsistojome vieš butyje netoli jo namas 1.5 km, pakvietė mus aplankyti. Jis labai norė jo parodyti savo namus, supaž indinti jį su š eima, o priež astis buvo – 8 metų dukros gimtadienis. Bet Jamil (ne kartą! ) mums pakvietė (silpna anglų kalba), kai mū sų gido nebuvo š alia. Tada net pasiū liau, kad mus pakviestų į sveč ius. Su Jamiliu susitarė me, kad susiskambinsime ir jis mus pasiims po keturių dienų.
Visai atsitiktinai viename iš pokalbių mū sų rusakalbis gidas Mini suž inojo iš mū sų apie š į kvietimą , š iek tiek susigraudino ir patarė to nedaryti. Kodė l? - neatsakė.
Po trijų dienų (laukė me jo skambuč io, pirkome dovanas) Jamil paskambino į mobilų jį telefoną ir patvirtino praš ymą , susitarė susitikimo laiką . Kitą dieną dvi valandas jo laukė me už vieš buč io. Pas mus iš ė jo vaikinas iš Resepshina ir pasakė , kad atė jo ž inutė iš Dž amilio – jis iš vyko į tolimą kelionę . Taigi galvok, ko nori č ia!
Tę sinys… na, kur mes buvome, ką matė me…
Daug! – Ir nuotykių buvo, taip, dar keletas!
